duk

Dažnai užduodami klausimai

  • Ar gydymas Jūsų bendruomenėje yra mokamas?

    Reabilitacijos programa – didžioji dalis reabilitacijos programos dalyvių yra finansuojami projektinėmis lėšomis.
    Reintegracijos programa – pageidautina auka 150 Eur/mėn. (suma gali būti derinama, atsižvelgiant į kiekvieno asmens individualią situaciją, galimybes).
    Artimųjų atviros psichologinės paramos grupė – nemokama.
    Psichoedukacinė grupė –už 4 užsiėmimų ciklą pageidautina auka 60 Eur. (suma gali būti derinama, atsižvelgiant į kiekvieno asmens individualią situaciją, galimybes).
    Projektinės lėšos finansuoja tik dalį būtinųjų bendruomenės išlaidų – todėl nuoširdžiai dėkojame visiems savo aukomis padedantiems mums gyvuoti.

  • Kiek laiko trunka reabilitacijos programa?

    6 mėnesius ir daugiau.

  • Kiek vienu metu galite priimti žmonių į savo bendruomenę?

    Bendruomenėje vienu metu gali gyventi 10 reabilitacijos programos dalyvių ir 10 reintegracijos programos dalyvių.
    Priklausomų asmenų artimųjų skaičius atviroje psichologinės paramos grupėje nėra ribojamas.

  • Ar paslaugos teikiamos tiek vyrams, tiek moterims?

    Taip.

  • Ar gydymas yra stacionarus ar ambulatorinis?

    Reabilitacija ir reintegracija yra stacionari, artimųjų programa ambulatorinė.

  • Kokias paslaugas teikiate priklausomų žmonių artimiesiems?

    Reguliariai vyksta atviros psichologinės paramos grupės, moderuojamos psichologės Saulės Liutkutės, susitikimai. Ši grupė susitinka kiekvieną pirmadienį 18 val. bendruomenės patalpose.
    Jau kelerius metus sėkmingai vykdoma psichoedukacijos programa priklausomų žmonių artimiesiems. Buriama uždara grupė (iki 8 dalyvių), kuri apima keturių psichoedukacinių užsiėmimų ciklą. Apie naujų grupių formavimus informuojame bendruomenės tinklapio naujienų skiltyje ir bendruomenės facebook paskyroje.

  • Ar norint pakliūti į bendruomenę, būtina detoksikacija?

    Tiems, kurie negali savarankiškai nutraukti vartojimo – būtina.

  • Ar teikiate išblaivinimo paslaugas?

    Ne.

  • Kokios priklausomybės forma sergančius asmenis priimate?

    Priklausomus nuo alkoholio, psichoaktyvių medžiagų, lošėjus.

  • Nuo kokio amžiaus asmenys gali gydytis Jūsų bendruomenėje?

    Nuo 18m.

  • Ar norint patekti į Jūsų bendruomenę reikia laukti eilėje?

    Dėl patekimo į bendruomenę pirmiausia reikia tartis telefonu 8 699 68409, atvykus – užpildyti kandidato anketą, tačiau kartais tenka palaukti.

  • Ar galima kreiptis individualių konsultacijų į bendruomenėje dirbančius specialistus?

    Taip, žinoma. Paskambinę telefonu 8 699 68409 pasakykit, pas kurį specialistą norite konsultacijos ir palikite savo kontaktinius duomenis – jis su Jumis susisieks ir susitarsite dėl laiko.

  • Ar galima kreiptis individualių konsultacijų į bendruomenėje dirbančius specialistus?

    Taip, žinoma. Paskambinę telefonu 8 699 68409 pasakykit, pas kurį specialistą norite konsultacijos ir palikite savo kontaktinius duomenis – jis su Jumis susisieks ir susitarsite dėl laiko.

Klausimai apie priklausomybių ligas ir sveikimą:

Kas yra priklausomybė medicininiu požiūriu?

Justina Kymantienė

Medicininiu požiūriu, priklausomybės sindromas – tai elgesio, fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, susiformuojantis dėl kartotinio psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Šiam sindromui būdingas stiprus troškimas vartoti psichoaktyvią medžiagą ir sunkumai kontroliuoti vartojimą, nepaisant žalingų pasekmių. Kiti minėtini šio sindromo požymiai – atsiradusi tolerancija ir abstinencijos būsena. Kartotinis psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas gali sąlygoti pokyčius centrinėje nervų sistemoje. Šie pokyčiai susiję su neuromediatorių apykaitos sutrikimais smegenyse. Galimi pokyčiai įvairiose grandyse, atsakingose už malonumo patyrimą, streso išgyvenimą, sprendimų priėmimą, impulsų kontrolę ir kt. Šie pokyčiai paaiškina, kodėl priklausomas asmuo patiria tokį stiprų norą vartoti psichoaktyvias medžiagas – jam gali būti sunku patirti malonumą iš veiklų, kurios natūraliai jį sukelia (valgymas, teigiamos socialinės sąveikos), gali būti sunkiau įveikti stresą, valdyti impulsus. Dėl šių priežasčių priklausomam asmeniui nutraukti vartojimą ir išlaikyti ilgalaikę blaivybę be profesionalios pagalbos būtų ypač sudėtinga.

Gydytojas psichiatras, remdamasis Tarptautine ligų klasifikacija (TLK-10), priklausomybės sindromą diagnozuoja tada, jei trys arba daugiau iš žemiau nurodytų požymių buvo patirti per praėjusius metus:

  • Stiprus arba kompulsyvus noras vartoti psichoaktyvią medžiagą;
  • Sunku valdyti elgesį, t. y. vartojimo pradžią, pabaigimą arba vartojimo intensyvumą;
  • Fiziologinės abstinencijos būsena, pasireiškianti būdingu medžiagai abstinencijos sindromu arba tos pačios medžiagos vartojimu, norint palengvinti abstinencijos simptomus arba jų išvengti, kai asmuo medžiagos vartojimą nutraukia arba sumažina;
  • Tolerancijos požymiai, rodantys, kad didesnės psichoaktyvių medžiagų dozės yra reikalingos tam, kad būtų pasiektas efektas, kuris pradžioje buvo pasiekiamas mažesnėmis dozėmis (individai, priklausomi nuo alkoholio ir opioidų, gali vartoti tokias dideles paros dozes, kurios sunkiai apnuodytų ar sukeltų mirtį asmenims be priklausomybės);
  • Visiškas nesidomėjimas kitais pomėgiais ar interesais, daug laiko skiriama medžiagai gauti arba vartoti, arba atsigauti nuo jos poveikio;
  • Medžiagos vartojimas, nepaisant akivaizdžiai žalingų pasekmių – kepenų pažeidimai, depresijos būsena po intensyvaus vartojimo ar kt..

Daug žmonių susižavi įvairiais lošimais ir tai neatrodo ligotai, netgi šauniai. Ar įmanoma pačiam lošėjui pripažinti, kad peržengta riba, kai patenkame į patologinio, kompulsyvaus lošimo teritoriją?

Robert Ladoucer

Patologinis potraukis azartiniams lošimams, remiantis Tarptautine ligų klasifikacija (TLK-10), yra vertinamas kaip psichikos ir elgesio sutrikimas. Jis apibrėžiamas dažnai pasikartojančiais potraukio azartiniams lošimams epizodais, kurie taip užvaldo asmens gyvenimą, kad atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeimyninių vertybių bei įsipareigojimų. Esminis šio sutrikimo požymis – nuolat pasikartojantis potraukis azartiniams lošimams, kuris tęsiasi ir dažnai sustiprėja nepaisant socialinių pasekmių, tokių kaip: nuskurdimas, sutrikę šeimos santykiai ir asmeninio gyvenimo sužlugimas.
Priklausomybė tuo paradoksali, kad priklausomas žmogus tai, kad turi problemų, pripažįsta gerokai vėliau po to, kai artimieji, aplinkiniai tai įsisąmonina ir apie tai jam ar jai kalba. Tad tikrai verta dažniau įsiklausyti, ką mums bando pasakyti, į ką nori atkreipti dėmesį artimieji, draugai, net jei mūsų pirmoji reakcija, jog tai prisifantazavimas.
Specialistai, kurie darbuojasi priklausomybių srityje, pataria kiekvienam žmogui, kuris mėgsta lošti, laikas nuo laiko įdėmiau pažvelgti į savąjį santykį su lošimais.

  • Ar nėra taip, kad visos tavo mintys sukasi tik apie lošimą? Vis galvoji apie praeities lošimų patirtį, planuoji ateities lošimus, svarstai, kur gauti pinigų?
  • Ar nėra taip, kad lošimams skiri vis daugiau pinigų, statai vis didesnes sumas? Loši net tada, kai neturi tam pinigų, t. y. naudodamas pinigus, skirtus komunaliniams mokesčiams, maistui, atostogoms?
  • Vis pabandai kontroliuoti savo lošimus, bet nesėkmingai? Jei kurį laiką neturi galimybių lošti, patirti azartą, tavo nuotaika subjūra, tampi irzlus?
  • Ar lošimas nėra tapęs tau priimtiniausiu būdu pabėgti nuo susikaupusių problemų ar nuo nemalonių išgyvenimų, tokių kaip bejėgiškumas, nerimas, kaltė?
  • Jei praloši, negali su tuo susitaikyti ir esi pasiryžęs kuo greičiau bandyti atsilošti?
  • Pradėjai meluoti aplinkiniams apie tai, kiek laiko skiri lošimams, kaip sekasi lošti? Vis dažniau loši slapta ir sugalvoji įvairiausių istorijų, ką neva tuo metu darei?
  • Esi pasiryžęs pinigų lošimams gauti bet kokiais būdais, net ir tokiais, kai tenka meluoti, sukčiauti, vogti?
  • Turi vis daugiau problemų, susijusių su santykiais šeimoje, darbe, su ankstesniais draugais? Taip pat vis daugėja neįgyvendintų įsipareigojimų, neištesėtų pažadų?
  • Skoliniesi pinigų lošimui iš kitų, sugalvodamas įspūdingų „legendų“? Tavo finansinė situacija vis prastėja, o tu esi įsitikinęs, kad lošimai yra ne problemų priežastis, bet vienintelis galimas išsigelbėjimas iš visų materialinių sunkumų?

Nebūtinai viskas turi tau tikti. Susirūpinti reikėtų, jei net į vieną ar kelis klausimus atsakysi teigiamai. Net nesvarbu, jei pažįsti žmonių, kurie lošimams skiria daugiau laiko nei tu ir dėl to nesijaudina. Mes nežinome, kas iš tiesų vyksta jų viduje. Be to, kiekvienas žmogus yra unikalus ir labai svarbu susirūpinti dar iki tol, kol problema netapo ypač sudėtinga.

Dar kartą pasikalbėk su artimaisiais ir bičiuliais, paieškok daugiau informacijos internete apie patologinį lošimą, o pats geriausias sprendimas – apsilankyk pas psichoterapeutą. Tai tikrai nepakenks. Labai tikėtina, kad konsultacija su specialistu gali pagerinti tavo gyvenimo kokybę.

Kaip atpažinti, kad šeimos narys ar bičiulis tapo priklausomas nuo lošimo?

Robert Ladoucer

Visi esame skirtingi ir kuriame unikalius santykius su kitais žmonėmis. Tačiau iš tiesų egzistuoja tam tikra universali priklausomybės trajektorija, kurią svarbu atpažinti. Pirmiausia, susirūpinti derėtų jau vien dėl to, jei keičiasi kito žmogaus elgesys, pradeda svyruoti nuotaikos, jis tampa susimąstęs ir išsiblaškęs, jį erzina pokalbių temos, kurios anksčiau buvo įdomios.

Svarbiu signalu galima vadinti ir gynybinį elgesį paklausus apie lošimą. Nors priklausomas žmogus labai sunkiai pripažįsta savo ligą, jis negali pabėgti nuo supratimo, kad kažkas gyvenime yra ne taip. Kaltės jausmas dažnai kaitaliojasi su agresyvumu ar kitų kaltinimais. Tikrai nėra normalu, jei žmogus pradeda jus įtikinėti, kad visa jo gyvenimo strategija priklauso nuo to, kada jam „nusišypsos sėkmė“.

Patologinis lošimas visada veda prie finansinių problemų. Turėtumėte suklusti, jei šeimos narys, kuris mėgsta lošti, pradeda slėpti savo pajamas, jo atlyginimas vis „vėluoja“. Tiesa, neretai priklausomas žmogus, priešingai, bando griežtai kontroliuoti šeimos biudžetą, kritikuoja kitus dėl pernelyg didelių išlaidų, entuziastingai planuoja remonto darbus ar pirkinius. Lošėjų šeimose labai dažnai pinigai „ištirpsta“ dėl neaiškių priežasčių. Pavyzdžiui, atsiranda skolininkų, kuriems būtinai reikėjo paskolinti pinigų.
Apie problemas, susijusias su patologiniu lošimu, signalizuoja ir iš namų dingstantys, kažkam „paskolinami“ brangūs daiktai, paaiškėja, kad jūsų šeima yra skolinga kaimynams, draugams.

Jei bandote kalbėtis su žmogumi, kurį įtariate tapus priklausomu nuo lošimo, nepradėkite nuo kaltinimų ir grasinimų. Parodykite savo susirūpinimą ir norą padėti, kalbėkite apie tai, kad yra specialistų, savipagalbos grupių, jog išeitis yra. Jei nesiseka užmegzti kontakto, susiduriate su neigimu, pats pabandykite gilintis, geriau suprasti, kokia liga yra priklausomybė. Labai patartina kreiptis į specialistą patarimo. Neapsigaukite, problema savaime neišnyks, tačiau nepanikuokite – kalbame apie ligą, kuri labai sunki, bet sveikimo kelias egzistuoja.

Egzistuoja legalios psichiką veikiančios priemonės – įvairūs vaistai. Ar šiuo atveju legalu visada reiškia nekenksminga?

Robertas Badaras

Noriu pabrėžti, kad vaistą nuo nuodo skiria tik vienas dalykas – dozė. Smegenų biochemijai tikrai nesvarbu, ar ją veikiantis produktas legalus, ar už jį sumokėti pinigai eina į valstybės biudžetą, ar į narkotikų prekeivių banko sąskaitą. Smegenims nerūpi, ar tabletė buvo susukta į celofaną, ar pakuotėje iš farmacijos įmonės.

Pavyzdžiui, JAV nuo sintetinių opioidų, kurie yra legalūs medikamentiniai produktai, miršta penkis kartus daugiau žmonių nei nuo nelegalaus heroino. Suprantu, kad skamba paradoksaliai, bet privalome pripažinti, kad heroinas šiandien yra net mažesnė problema už, pavyzdžiui, vikodiną, nuo kurio buvo priklausomas pagrindinis serialo „Daktaras Hausas“ herojus. Todėl nieko nuostabaus, kad net JAV, kur laisvoji rinka ypač saugoma, buvo apribota vaistų, įskaitant vikodiną, gamyba. Sunku patikėti, žvelgiant į skaičius, kad nuo vaisto, kuris vadinamas legaliu, per metus miršta 40 000 žmonių. Todėl amerikiečių gydytojai garsiai kalba, kad jų didžiausia problema ne nelegalūs narkotikai, bet receptiniai sintetiniai opioidai.

Kaip gali būti, kad vaistai keltų pavojų? Beje, nepamirškime, kad bent keturiose pasaulio valstybėse heroinas naudojamas kaip anestetikas operacijų metu. Taigi galima sakyti, kad heroinas ribotomis dozėmis gali būti naudojamas net ir medicinoje. Pakartosiu, ką jau minėjau – vaistą nuo nuodo paprastai skiria dozės dydis.

Kalbėdami apie priklausomybę nuo medikamentų, ypač apie sunkias jos formas, daugiausia dėmesio turime skirti dviem grupėms: migdomieji ir raminamieji.

Aš neneigiu vaistų poreikio, pats juos, kaip gydytojas, išrašinėju. Tačiau visada pasisakau už atsargų vartojimą, atidžiai klausantis medikų rekomendacijų. Yra sakoma, kad su tuo pačiu peiliu galima raikyti duoną ir persipjauti venas. Todėl peilį galima duoti tik tam, kas moka su juo elgtis atsakingai. Tą patį galima pasakyti ir apie vaistus. Visos bėdos prasideda, kai žmonės ima gydytis patys, vadovaudamiesi informacija, gauta iš nepatikimų šaltinių. Regis, tik mes ir latviai turime žurnalą, kurio pavadinimas „Ko jums nepasakė jūsų gydytojas“.

Žvelgiant į ateities perspektyvas, galiu drąsiai ir atsakingai sakyti, kad priklausomybė nuo vaistų, tiek paplitimu, tiek rimtumu, tikrai nurungs kitas priklausomybes. Galima pastebėti tendenciją, kad tie procesai, kurie vyksta JAV, į Lietuvą atkeliauja penkeriais metais vėluodami. Šiuo metu JAV priklausomybė nuo vaistų yra viena aktualiausių problemų. Jau dabar Lietuvos ligoninių toksikologiniame skyriuje trečdalis pacientų gydosi dėl neatsakingai vartojamų medikamentų poveikio.

Lietuviškoje internetinėje paieškoje galima rasti tūkstančius skelbimų, kuriuose siūloma pirkti receptinius vaistus: migdomuosius, raminamuosius. Galbūt dar sąlyginai nedaug žmonių ieško tokių skelbimų, bet tai vyksta, ir ši tendencija stiprėja. Kasdieną savo darbe matau žmonių, kurie suvartojo daugiau vaistų nei reikėjo, nei rekomendavo gydytojas. Taip pat matau ir tų, kurie kenčia nuo savigydos padarinių, kurie vartojo nelegaliai gautus vaistus.

Nematau kitos galimybės spręsti šią problemą, kaip pradėti pasitikėti medikais. Pripažinkime, kad nekompetentingas, neatsakingas medikas – tai išimtis, o ne taisyklė. Net ir prastas gydytojas neišrašys keturiasdešimt tablečių raminamųjų vaistų per dieną, kai gydymo tikslams reikalinga dozė – iki trijų tablečių. Deja, bet tenka sutikti ne vieną pacientą, kuris vaistus vartoja sunkiai įtikinamo dydžio dozėmis.

Dėl priklausomybės nuo vaistų dera sunerimti, kai pradeda nebeužtekti tos vaistų dozės, kurią paskiria gydytojas. Ne kartą girdžiu sakant, kad gydytojas per mažai išrašė vaistų, todėl pacientas pats nusprendė padidinti dozę. Tai jau nesveiko santykio su vaistais išraiška ir priklausomybės simptomas.

Neretai mano pacientai stebisi, kad vaistai padarė jiems tokį neigiamą poveikį, ir sako: „Bet juk jie legalūs, tai ne narkotikai“. Deja, riba tarp legalių vaistų ir narkotinių medžiagų yra kur kas slidesnė ir trapesnė nei daug kas mano.

Ar medikamentinis gydymas būtinas, kai pasijuntame blogai ir nebesusitvarkome su savo problemomis?

Antanas Mockus

Akivaizdu, kad Lietuvoje dominuoja būtent medikamentinis depresijos gydymas. Nors egzistuoja ir kitų būdų kovoti su depresija bei kitomis neurotinėmis būsenomis, tačiau Lietuvoje dažniausiai pradedama gydyti vaistais, o veiksmingų nemedikamentinių gydymo metodų vis dar labai stinga.

Esu įsitikinęs (tai paremta moksliniais tyrimais), kad, jei žmogus gali dirbti, mokytis, palaikyti socialinius santykius, jei jam diagnozuojama lengva ar vidutinio stiprumo depresija, pirmiausia būtina išnaudoti tuos būdus, kurie padėtų žmogui sveikti be medikamentų. Jei tokie būdai pasirodo neveiksmingi, tik tada imtis vaistų. Kokios alternatyvos medikamentams gali būti veiksmingos? Įvairios psichoterapijos atšakos (pvz., kognityvinės elgesio terapijos metodai), įvairios meditacijos (pvz., dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness)), fizinis aktyvumas, šviesos terapija, kuri padeda sezoniniams afektiniams sutrikimams gydyti, taip pat meno terapija ir kt. Aišku, svarbu nenuslysti į kraštutinumus, nesirinkti šarlatanų siūlomų nepatikimų priemonių. Derėtų rinktis tik tuos metodus, kurie yra moksliškais tyrimais patikrinti kaip veiksmingi ir juos taiko atitinkamą išsilavinimą turintys specialistai.

Pavyzdžiui, Norvegijoje veikia psichiatrijos ligoninė, skirta žmonėms, kurie nepageidauja medikamentų (angl. drug-free). Šioje įstaigoje suteikiama pagalba net ir sunkesnius psichikos sutrikimus turintiems pacientams. Tai naujo mąstymo, be vaistų ir atsižvelgiančio į žmogų (angl. person centered), gydymo pavyzdys, padedantis žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų,

Turėtume nepamiršti, kad mūsų gyvenimo būdas tiesiogiai susijęs su mūsų savijauta – tinkama mityba, protingas miego režimas, fizinis aktyvumas – visa tai gali turėti pozityvios naudos mūsų psichinei sveikatai, emocinei savijautai. Svarbu ir socialinis aktyvumas, kuris leidžia žmogui nesijausti vienišam, izoliuotam.

Lietuvoje gydytojai yra linkę iš karto išrašyti vaistų ir daugeliui pacientų tai priimtina, nes jiems gydymas ir vaistai neatsiejami. Tokį požiūrį derėtų keisti. Idealiausia būtų – kompleksinis požiūris, kai keli metodai, priemonės yra pritaikomi individualizuotai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, problemas. Šiuo metu dažniausiai kompleksinis gydymas būna medikamentinis su psichoterapija. Tačiau tų veiksmingų nemedikamentinių būdų padėti yra ir daugiau ir todėl į kompleksiškas paslaugas galėtų būti įtraukta daugiau nemedikamentinės pagalbos būdų. Lietuvos atveju vienas iš sprendimų galėtų būti psichosocialinės paslaugos bendruomenėse, kuriose ir galėtų atsirasti daugiau įvairesnės pagalbos. Tačiau kol kas vis dar stinga politinės valios tokių paslaugų realiam įgyvendinimui.

Sunkios depresijos atveju medikamentinis gydymas dažniausiai būtinas, tačiau tikrai nebūtinai vien jo pakanka. Na, o stresogeninių (streso kilmės/atsiradusių dėl patirto streso) depresijų atveju, kai jaučiamės blogai dėl nesveiko gyvenimo būdo, nuolatinio streso, skubėjimo ir stresą keliančių aplinkybių – tiesiog būtina pirmiausia pradėti nuo nemedikamentinių priemonių. Negydomos lengvos ir vidutinės depresijos formos gali peraugti į labai sunkią depresiją.

Dėl to, kad dominuoja medikamentinis gydymas, neturėtume kaltinti vien gydytojų. Dažnai jie nelabai gali daugiau ką nors pasiūlyti. Ne visos gydymo įstaigos gali suteikti pacientui alternatyvų, neretai jos ne kiekvienam prieinamos finansiškai (pvz., jeigu kreipiesi privačiai). Jei depresiją gydantys vaistai dažniausiai yra kompensuojami, tai alternatyvos – ne (žmogus gali gauti nemokamą psichologinę pagalbą, tačiau ji gali būti ribojama (tik tam tikras skaičius konsultacijų), o kitų veiksmingų būdų (intervencijų) pvz., fizinio, socialinio aktyvumo veiklų, meditacijos dažnai negali pasiūlyti). Be to, psichiatras pacientui gali skirti pusvalandį ar net penkiolika minučių, ko tikrai neužtenka. Kai gydytojas priverstas dirbti tokiu tempu, jam telieka išrašyti receptus. Deja, bet šiuo aspektu mūsų sveikatos sistema labai taisytina.

Šiandien situacija tokia, kad matome didžiulę paklausą, daugybę žmonių, kuriems reikalinga specialisto pagalba dėl kurio nors psichinio sutrikimo. Tačiau sistema tegali pasiūlyti vaistų, o ne alternatyvių gydymo būdų. Bent jau tiems, kurie neturi galimybių lankytis brangiose klinikose arba privačiai (dažniausiai didmiesčiuose).

Galima kalbėti ir apie psichinės sveikatos švietimo problemas, nes iki šiol daugumai žmonių atrodo, kad geriausias gydymas – tai vaistai. Kodėl? Nes greičiau, pigiau, slapčiau, stipresnis, labiau užtikrintas poveikis. Tačiau nepamirškime, kad kiekvienas vaistas turi šalutinių padarinių. Kitas dalykas – nėra universalios piliulės, kiekvienas žmogus į vaistus reaguoja savaip, jie padeda tik tam tikrai daliai pacientų.

Problema ir tai, kad mes labai mažai rūpinamės prevencija. Neretai būna taip, kad žmonės ateina pas gydytoją tik tada, kai bėdos jau labai įsisenėjusios. Galiu tvirtai teigti, kad Lietuvoje per mažai dirbame su tikslinėmis grupėmis, bandydami užkirsti kelią psichiniams sutrikimams atsirasti. Šiandien mes tik gydome ligą, bet mažai stengiamės, kad ta liga nesusirgtume. Blogai tai, kad daugybė žmonių nesupranta, kokia svarbi psichinė sveikata, kad ji nėra antraeilis dalykas… Nemažai kalbama apie fizinės sveikatos gerinimą, o psichinė – pamirštama. To padarinys – žmonės nesugeba savimi pasirūpinti, bijo kreiptis į specialistą.

Depresija labai dažnai susijusi su įvairiomis priklausomybėmis. Svarbu išsiaiškinti, kas atsirado pirmiau? Gali būti, kad žmogus sirgo depresija ir negydė jos, tad griebėsi alkoholio ar narkotikų, kaip „pagalbos rato“. Tačiau būna ir taip, kad žmogus tampa priklausomas ir tai labai paveikia jo gyvenimą: suyra santykiai, prarandamas darbą – tada puola į neviltį ir suserga depresija.

Ką daryti, kai kyla įtarimas, kad išsivystė priklausomybė nuo vaistų?

Robertas Badaras

Kreiptis į gydytoją. Turime labiau pasitikėti specialistais. Net jei gydytojas mažai išmano apie priklausomybės ligas, apie vaistus, kuriuos vartojate, jis būtinai nukreips tinkama linkme.

Noriu atkreipti dėmesį, kad priklausomybė nuo vaistų yra diagnozė, turinti savo kodą sutrikimų sąvade. Tik pačiam pacientui labai sunku tai pripažinti. Čia kaip ir kitų priklausomybių atveju – net esant akivaizdiems ženklams, jog vaistų vartojimas sukelia neigiamų padarinių, žmogus tai neigia ir kartoja, kad jis vartoja vaistus kaip pagalbą.

Ne patys vaistai yra blogis, bet tai, kaip su jais elgiamasi. Taip pat ir tai, kad vis daugėja neatsakingos informacijos, kuri prisideda prie to, kad žmonės užsiima savigyda ir tampa priklausomi nuo vaistų.

Ar nuo priklausomybių pasveikstama?

Justina Kymantienė

Esama teorijų, kurios nurodo, kad priklausomas asmuo gali pasveikti ir išmokti atgauti laisvę nuo to kvaišalo ar veiksmų, kurie buvo sukėlę priklausomybę. Pavyzdžiui, pasveikęs alkoholikas gali saikingai vartoti alkoholį. Tačiau absoliuti dauguma šioje srityje dirbančių specialistų tvirtina, kad, kai kalbame apie priklausomybės ligas, sveikimas vyksta visą likusį gyvenimą. Priklausomybės liga sergantysis, norėdamas keisti savo gyvenimą ir gyventi blaiviai bei švariai, vartoti psichoaktyviųjų medžiagų ar lošti nebegali. Tai reiškia, kad nėra tokio termino kaip „buvęs alkoholikas, narkomanas ar lošėjas“, teisingiau būtų sakyti – „sveikstantis alkoholikas, narkomanas ar lošėjas“.

Kita vertus, tai nereiškia, kad sveikstantis žmogus negali būti laimingas, jaustis geriau nei daugelis tų, kurie neserga priklausomybių ligomis. Esminis dalykas: sveikimas – tai mokymasis gyventi kitaip, jog nebereikėtų vėl „pabėgti“ į priklausomybę. Gal nuskambės paradoksaliai, tačiau į priklausomybę galima žiūrėti ir kaip į dovaną. Remdamasi savo klinikinio darbo praktika, galėčiau paliudyti, kad priklausomybė ne vienam sveikstančiajam tapo atspirtimi į kitokį gyvenimą. Kalbu apie ilgametę blaivybę pasiekusius žmones. Ši liga ir jos sąlygotos pasekmės taip supurto, kad sveikdamas žmogus susiduria su neeiline galimybe perkainoti vertybes, atrasti Dievą, pasirinkti tarnystę – padėti kitiems priklausomiems sveikti. Įvyksta neįtikėtinas virsmas – alkoholikas ar narkomanas, kuriuo, ginkdie, negalima pasitikėti, tampa sąžiningu ir patikimu žmogumi, kuris geba atjausti kitą ir padėti, nes yra patyręs pačią tikriausią kančią bei, greičiausiai, yra pabuvojęs ties gyvenimo ir mirties riba.

Kaip vyksta sveikimas? Ar tai lūžis? Ar pakanka pasiryžimo negerti/ nevartoti/ nelošti?

Justina Kymantienė

Priklausomybių problema yra ne psichoaktyvios medžiagos ar lošimai. Tai destruktyvus žmogaus santykis su savimi ir su kitais. Norinčiam sveikti priklausomam žmogui tikrai nepakanka nustoti gerti, vartoti ar lošti. Vieną priklausomybę gali keisti kita. Reikia keisti ne tik požiūrį į gyvenimą, bet ir elgesį. Dažnai tai klaidingai suprantama. Požiūrio bei elgesio pokyčiai įsivaizduojami kaip įvykis – lūžis ar „nušvitimas“. Taip sveikimą įsivaizduojantiems žmonėms paprastai tenka nusivilti.

Elgesio keitimas yra ilgas procesas. Darbe su priklausomais asmenimis ir jų artimaisiais dažnai remiamasi James O. Prochaskos su kolegomis pasiūlytu „Elgesio keitimo stadijų modeliu“, kuris buvo sukurtas siekiant paaiškinti ketinančių mesti rūkyti žmonių elgesį. Modelis aprašo šešias elgesio keitimo stadijas, kurioms būdingas skirtingas žmogaus pasirengimas keisti savo elgesį.

Iki svarstymo stadijoje žmogus savo paties problemų nemato, nors jos jau būna akivaizdžios kitiems.

Svarstymo stadijoje jis savo problemas jau atpažįsta. Tuomet eina pasirengimo stadija, kai žmogus ruošiasi imtis kokių nors veiksmų šioms problemoms spręsti.
Veiksmų stadija pasiekiama tuomet, kai žmogus bent pusę metų kryptingai keičia savo elgesį.

Palaikymo stadija trunka tol, kol nepageidaujamas elgesys įveikiamas. Žmogus įtvirtina savo elgesio pokyčius, tačiau atkryčio rizika išlieka.

Atkryčio stadiją asmuo pasiekia, jei vėl grįžta prie nepageidaujamo elgesio. Po šios stadijos asmuo vėl grįžta į elgesio keitimo procesą – svarstymo stadiją.

Pagalbos strategijos sveikstančiam priklausomam asmeniui parenkamos pagal tai, kuriame elgesio keitimo etape jis yra. Šis modelis puikiai iliustruoja, koks sudėtingas ir ilgalaikis procesas yra elgesio keitimas. Kartu atkreipia dėmesį į tai, kad atkrytis – tai labai tikėtina sveikimo dalis. Akivaizdu, kad sveikimas, tai ne vienas sprendimas. Tai pasirinkimas gyventi blaiviai ir visa virtinė šį pasirinkimą patvirtinančių sprendimų – didelių, susijusių su neeiliniais gyvenimo įvykiais, ir mažų, kasdienių.

Koks priklausomybių gydymas yra efektyviausias?

Justina Kymantienė

Pirmiausia reikia sutarti, ką laikysime gydymo efektyvumu. Priklausomybės ligų srityje dirbantys specialistai gydymo efektyvumu paprastai linkę laikyti ilgalaikę priklausomo asmens blaivybę ir visavertį grįžimą į šeimą, darbą bei visuomenę. Taigi psichoaktyviųjų medžiagų nevartojimas tėra tik vienas veiksmingo gydymo kriterijus. Sutikite, kad ženklūs teigiami pokyčiai sveikstančio asmens socialinio, psichologinio, profesinio funkcionavimo srityse – nėra tas pats, kaip negerti mėnesį po kodavimo.

JAV Nacionalinis priklausomybių nuo narkotikų institutas (angl. National Institute on Drug Abuse – NIDA), remdamasis per tris dešimtmečius atliktais moksliniais tyrimais bei klinikine praktika, nurodo, kad nėra vieno efektyvaus gydymo. Kiekvienas atvejis yra unikalus, todėl svarbu parinkti jam veiksmingiausius metodus. Efektyvus gydymas turi būti nukreiptas į asmens fizinių, psichologinių, socialinių, dvasinių bei kitų poreikių patenkinimą. Paprastai šiuos efektyvaus gydymo kriterijus gali išpildyti biopsichosocialiniu modeliu paremtos reabilitacijos programos, kuriose pagalbos metodus kiekvienam individualiam atvejui parenka gydytojų psichiatrų, psichologų, socialinių darbuotojų ir dvasininkų komanda. Savitarpio pagalbos grupių lankymas išlieka svarbia sveikimo prielaida.

Reikia pridurti, kad įtaiga paremti metodai, tokie kaip kodavimas, mokslu grįstų įrodymų apie jų efektyvumą neturi.

Ar detoksikacija yra efektyvus gydymo metodas?

Justina Kymantienė

Didelė dalis pagalbos besikreipusių priklausomų asmenų gydymą baigia po detoksikacijos etapo, kuris yra nukreiptas į abstinencijos simptomų slopinimą. Tačiau nederėtų apsigauti – detoksikacija tėra sveikimo prielaida, galima tolesnio sveikimo pradžia, nes pati viena teturi menką įtaką ilgalaikiam psichoaktyvių medžiagų nevartojimui.

Kaip vertinti metadoną, kuris skiriamas kaip pakaitinė priemonė, gydantis priklausomybę nuo narkotikų?

Robertas Badaras

Buvo laikas, kai metadonas atrodė tiesiog ideali išeitis. Kai kolegoms sakiau, kad metadonas gali turėti ne tik teigiamų, bet ir neigiamų padarinių, manęs nelabai klausėsi. Dabar situacija radikaliai keičiasi ir vis garsiau pripažįstami tie neigiami padariniai. Tačiau ir vėl nereikėtų užimti kraštutinės pozicijos – mano įsitikinimu, ne metadonas yra problema, bet tai, kad jis buvo pradėtas skirti pernelyg plačiai ir neatsakingai.

Kritikai teigia, kad metadonas tik pakeičia vieną priklausomybę kita ir net neaišku, ar geresne. Aš veikiau noriu pasiūlyti metaforą, kad metadonas yra tai, kas padeda skęstančiam žmogui įkvėpti oro. Žmogus vis dar skęsta, bet dabar atsiranda papildomo laiko jį gelbėti. Yra žmonių, nors, turiu pripažinti, nedaug, kurie, padedant metadonui, sugebėjo detoksikuotis ir išbristi iš narkotikų liūno. Yra žmonių, kuriems metadono vartojimas bent jau prailgino gyvenimą.

Kita vertus, turiu pripažinti, kad detoksikacija po metadono vartojimo yra itin sunki. Tiesa, gydymas yra kur kas daugiau nei detoksikacija, pastaroji – tik sudedamoji gydymo dalis. Man, kaip toksikologui, svarbiau net ne tai, kiek žmogus vartojo kvaišalų, bet tai, kaip ilgai, kiek dažnai vartojo. Todėl ir į metadoną žiūriu nevienareikšmiškai. Tai tikrai nėra panacėja, tačiau taip pat nėra visiškas blogis. Tiesa, kaip įprasta, tarp šių dviejų kraštutinumų.

Kęstutis Dvareckas

Ši žalos mažinimo programa (kuri paskutiniais metais pradėta vadinti gydymu) turi teisę egzistuoti – tik nereikėtų savęs pačių ir norinčiųjų gydytis apgaudinėti, kad tai gydymas. Tai, mano supratimu, kraštutinė priemonė, kuri galėtų būti skiriama tais atvejais, kai visos kitos priemonės išbandytos ir neatnešė pagerėjimo. Dabar gi, mūsuose, dažnai pagalbos besikreipiantieji yra nukreipiami į šią žalos mažinimo programą. Metadonas tikrai nėra nežalingas vaistas – šis „vaistas“ kartais blogesnis už pačią ligą. Dar vienas mitas, kurį palaiko metadono vartotojai ir šalininkai – kad nuo jo „nenulipama“. Iš tiesų detoksikacijos skyriai priklausomybės ligų centruose nenoriai priima pasiryžusius nutraukti metadono vartojimą į detoksikacijos skyrius – sudarinėja tokias „mažinimo“, „laiptų“ schemas (pvz. nuo 100 ar 80 ml kas savaitę mažinant po 5 ml, pereiti iki 20 ml), kad priklausomybe sergančiam asmeniui per tą laiką dingsta motyvacija nutraukti vartojimą ir pradėti sveikimo kelią. Detoksikacija, nors ir pastebimai sunkesnė nei nuo kitų narkotinių medžiagų, – įmanoma. Tą puikiai atlieka toksikologiniai skyriai, o ypač respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės toksikologijos centras.

Metadonas galėtų būti skiriamas, kai gydymas jau nebeįmanomas, o ne vietoje gydymo.

Kas yra reabilitacinė bendruomenė ir koks jos tikslas? Dėl kokių priklausomybių šiuo metu galima kreiptis į reabilitacines bendruomenes? Kokie reikalavimai keliami norintiems dalyvauti reabilitacijos programoje?

Kęstutis Dvareckas

Priklausomybė yra lėtinė ir progresuojanti liga – neretai prieš pradėdamas sveikimą, priklausomas asmuo prarandą viską: savigarbą, bet kokias moralines vertybes, artimųjų pasitikėjimą, darbinius įgūdžius ir pan. Sugrįžti, integruotis į visuomenę ir darbo rinką po ilgesnės ar trumpesnės reabilitacijos tampa sunkiai įveikiama kliūtimi, ir nemažai asmenų pakliūva į užburtą ratą – detoksikacijos skyriai, reabilitacija ar „Minesotos“ programa, šiek tiek blaivaus gyvenimo, kuriame susidūrus su problemomis ir kliūtimis vėl grįžtama prie vartojimo. Integracinių programų tikslas – padėti asmeniui, palaikyti jį įveikiant pirmąsias blaivaus gyvenimo kelyje sudygusias problemas, padėti susiorientuoti darbo rinkoje, palaikyti atkuriant santykius su artimaisiais, įsijungti į savipagalbos grupių veiklas, atrasti susitarimus su kreditoriais ir antstoliais (didžiosios dalies po reabilitacijų sugrįžtančiųjų ištikimai laukia tik antstoliai).

Dauguma Lietuvoje veikiančių reabilitacinių bendruomenių yra įsikūrusios atokiose vietovėse – dėl to negali užtikrinti savo absolventams pakankamo palaikymo sveikimo procese. Didžioji dalis sugrįžtančiųjų neturi ne tik vidinių resursų, bet ir elementarių finansinių galimybių įsitvirtinti visuomenėje ir darbo rinkoje – jie yra išmokę, turi įgūdžių gyventi saugioje bendruomenėje, o visuomenėje, kuri nėra tokia saugi terpė, – ne.

Šiuo metu Lietuvoje pagalbos į reabilitacines bendruomenes galima kreiptis dėl priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, patologinio lošimo. Tačiau situacija sparčiai keičiasi, atsiranda naujų bendruomenių. Taip pat nepamirškime, kad paprastai priklausomybės glaudžiai susijusios tarpusavyje ir kai žmogus kreipiasi į reabilitacinę bendruomenę, dažniausiai jau turi visą „puokštę“ įvairių priklausomybių.

Beje, noriu pastebėti, kad didžioji dalis Lietuvoje veikiančių reabilitacijų bendruomenių į savo programas priima tik pilnamečius asmenis. Nepilnamečiams asmenims pagalbą teikia Vilniaus ir Kauno priklausomybių centrų skyriai.

Kalbant apie reikalavimus, beveik visos Lietuvoje veikiančios priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenės į savo programas priima asmenis iškart po detoksikacijos skyrių, arba savarankiškai nutraukusius vartojimą (mažiausiai 1–2 savaitės). Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad bendruomenės skirtingos – vienos bando padėti be specialistų (darbas ir malda), dažniausiai įkurtos religinių judėjimų, kitos, kuriose dirba ir specialistai, dažniausiai prašo besikreipiančio asmens pagal galimybes prisidėti prie reabilitacijos kaštų padengimo nustatyto dydžio įnašais. Reabilitacijas galima skirstyti į licenzijuotas (atitinkančias bent minimalius reikalavimus, norint padėti priklausomybe sergantiesiems) ir nelicenzijuotas – kaip minėjau, dažniausiai priklausančias religiniams judėjimams, neturintiems kvalifikuotų specialistų ir patvirtintų programų.

Šalia visų minėtų reikalavimų, pagrindinis visgi yra motyvacija – asmuo turi sutikti ir pats kreiptis į pasirinktą bendruomenę.

Teko girdėti, kad reabilitacijų dalyviai turi laikytis griežtų bendruomenės taisyklių. Kokios jos ir kodėl tokios griežtos? Kas padeda žmogui pabaigti gydymo programą, t. y. nenutraukti jos anksčiau laiko?

Kęstutis Dvareckas

Kiekviena bendruomenė sukuria individualias, būtent tai bendruomenei svarbias vidaus tvarkos taisykles. Tačiau esama ir bendrų, fundamentalių taisyklių. Pavyzdžiui, dalyvaujant reabilitacijos ar reintegracijos programoje negalima vartoti ar turėti jokių psichoaktyvių medžiagų, ir bendruomenės darbuotojai gali bet kada patikrinti, ar programos dalyviai šios taisyklės laikosi. Visos taisyklės bendruomenėse sukurtos siekiant to paties tikslo – padėti programų dalyviams sveikti.

Gydymo programos pabaigimui svarbi tiek vidinė, tiek ir išorinė motyvacija. Dažniausiai, žinoma, dominuoja išorinė motyvacija – ir tai nėra blogai. Svarbu, kad ta išorinė motyvacija nedingtų, nemažėtų, kol neūgtelėjo vidinė motyvacija. Išorine motyvacija vadiname aplinkos ir aplinkybių spaudimą rinktis sveikimo kelią, vidine – sąmoningą asmens apsisprendimą tęsti sveikimą. Motyvacija – kintantis dydis, kai kuriuos slėnius padeda įveikti labiau išorinė, kitus – vidinė motyvacija. Jos viena kitą papildo. Svarbu, kad artimieji nesudarytų prielaidų sveikstančiajam atidėti sveikimą, – kad netikras gailestingumas, džiaugsmas pirmaisiais pokyčių daigeliais ar noras tikėti, kad jau viskas išsisprendė netaptų neperžengiamu slenksčiu ar klystkelio pradžia. Nederėtų tikėtis greitų ir tikrų pokyčių.

Ar gydymasis yra anonimiškas? Ar surinkta informacija apie priklausomų asmenų, kurie gydosi priklausomybės ligų centruose arba bendruomenėse, psichikos sveikatą gali vėliau turėti jiems neigiamų pasekmių? Pvz., dėl galimybės dirbti t.t. darbą ir pan.

Kęstutis Dvareckas

Dažnu atveju, priklausomybių ligų centrai leidžia pasirinkti – arba nemokamas gydymas atskleidžiant asmens tapatybę, arba anoniminis gydymas, bet tuomet gydymas mokamas.

Reabilitacinėse bendruomenėse užtikrinamas besigydančiųjų anonimiškumas ir jokių neigiamų pasekmių iškilti neturėtų.

Kiek laiko reikia lankyti savitarpio pagalbos grupes? Ar galima individualiai dirbti pagal „12 žingsnių“ programą, t. y. nelankant grupių? Kodėl kai kurie sveikstantys asmenys po reabilitacijos programos renkasi reintegraciją?

Kęstutis Dvareckas

Baigtinio lankytų savitarpio pagalbos grupių skaičiaus nėra. Sveikstantys žmonės paprastai jas lanko nepertraukiamai. Su „12 žingsnių“ programa dirbama lankant grupes, individualus darbas vyksta pasirinkus globėją. Savipagalbos grupes derėtų lankyti visą sveikimo laiką, idealiu atveju – visą gyvenimą. Pilnavertis darbas pagal „12 žingsnių“ programą be dalyvavimo grupių veiklose neįmanomas.

Reabilitacijos metu sveikstantis asmuo įgyja daug žinių apie savo ligą, formuoja naujus bei stiprina jau turėtus psichosocialinius įgūdžius, susigrąžina dienotvarkę, susipažįsta su „12 žingsnių“ programa ir kt. Kitaip tariant, sužino, ką turi daryti, kad toliau gyventų blaiviai. Tačiau reikia nepamiršti, kad reabilitacija sykiu užtikrina labai saugią aplinką sveikstantiems žmonėms. Naujai atrasti dalykai veikia vienaip, kai tuo pačiu gyvena ir aplinkiniai. Savarankiškas sveikstančiojo gyvenimas kupinas iššūkių, kuriais gali virsti ir kasdieniai reikalai: reabilitacijoje galiojo taisyklės, kurios jau pačios savaime į gyvenimą įnešė daug struktūros bei aiškumo, baigus reintegraciją – už savo gyvenimo taisykles atsakingas lieki vienas pats.

Reintegracija daugeliu atvejų tampa labai reikšminga tarpine stotele. Šios programos metu asmuo toliau gyvena bendruomenėje, tačiau turi daugiau laisvės, o sykiu ir daugiau galimybių už šią laisvę prisiimti atsakomybę. Dažniausi uždaviniai šiame etape – darbo paieška, susikaupusių finansinių problemų sprendimas, santykių su šeima atkūrimas ir kita.

Reintegracijos programa užtikrina galimybę su saugiu specialistų palydėjimu perkelti reabilitacijos programoje įsisavintas žinias ir įgūdžius į tikrąjį gyvenimą. Toks palydėjimas tampa ypatingai svarbus ankstyvos psichoaktyvių medžiagų vartojimo pradžios atveju, kada priklausomas asmuo stokoja ne tik darbinių, bet gyvenimo įgūdžių apskritai.

Daug sveikstančiųjų vėliau atkrenta ir tarsi vėl viskas prasideda nuo pradžios, o neretai vartojimas būna net intensyvesnis. Ar ir tokiais atvejais galima teigti, kad gydymo ar reabilitacijos įstaigoje praleistas laikas buvo prasmingas?

Allen Berg

Priklausomybė yra specifinė – chroniška, daugiasluoksnė – liga ir skaudūs atkryčiai čia kur kas dažnesni nei gydant daugumą kitų ligų. Galima net sakyti, kad neretai atkryčiai, kai kalbame apie priklausomo žmogaus sveikimą, yra svarbi šio proceso dalis, skausmingos puikybės tirpdymo pamokos. Taip pat dera įvardinti tris atkryčio „paaiškinimus“, kuriems svarbu atsispirti:

a) „Atkrytis įrodo, kad aš nepakankamai stengiuosi“. Šiuo atveju labai svarbu prisiminti posakį, kuris man savo laiku pagelbėjo – „Aš darau klaidų, tačiau aš pats nesu klaida“. Atkrytis nereiškia, kad aš nenoriu sveikti, kad esu beviltiškas, tai tik ženklas, kad aš vis dar mokausi žengti sveikimo keliu ir šiame kelyje yra įvairių spąstų, kuriuos turiu išmokti atpažinti.

b) „Atkritau, nes buvau pasirinkęs netinkamą reabilitacijos programą“. Iš tiesų, gali būti, kad ši programa man netinka, o gal tie žmonės, kurie man siūlo reabilitaciją, nors ir yra kupini gerų ketinimų, tačiau nėra pakankamai įsigilinę į tai, kas yra priklausomybė ir kaip įmanomas sveikimas, kas padeda, o kas trukdo sveikti. Tačiau daug labiau tikėtina, kad problema glūdi ne pačioje programoje, o tame, kad sveikstančiam žmogui galbūt dar trūksta naujos patirties gyventi kitaip, kovoti su puikybės demono apraiškomis. Svarbu nepamiršti, kad reabilitacijos programa yra sudėtingas darbas su savimi ir ji neturi būti nei patogi, nei lengva. Neretai tenka sutikti žmonių, kurie duobėtame sveikimo kelyje keliauja nuo vienos programos prie kitos, ir tokiu būdu kaupia ne sveikimo, bet „gydymosi“ patirtį, kuri tik stiprina iliuziją, jog pavyks atrasti patogią programą.

c) „Atkritau, nes per mažai palaikymo sulaukiau iš aplinkos“. Priklausomo žmogaus sveikimo kelias sudėtingas ir labai reikalinga aplinkinių parama bei supratimas. Būtent dėl to rekomenduojama sveikti reabilitacinėje bendruomenėje, tarp kitų žmonių, į kuriuos galima atsiremti, su kuriais galima dalintis abejonėmis ir pasiekimais. Pabaigus reabilitaciją bendruomenėje, rekomenduojama lankyti savipagalbos grupes, neprarasti ryšio su „likimo broliais ir sesėmis“. Svarbu ir tai, kad šeimos nariai, artimi draugai turėtų supratimą, kas yra priklausomybė, kas svarbu sveikimui. Tačiau… Svarbiausias dalykas, kurį turi prisiminti sveikstantis priklausomas žmogus yra tai, kad jis pats yra atsakingas už save ir negalima sveikimo atsakomybės perkelti kažkam kitam. Gerai, kai aplinkiniai yra geranoriški, kai padeda sveikti, tačiau į tai dera žiūrėti kaip į dovaną, o ne kaip į kitų žmonių pareigą. Niekas neprivalo sveikstančiam žmogui padėti. Negalima reikalauti, kad visi pultų pasitikėti tuo, kuris daug kartų piktnaudžiavo tuo pasitikėjimu. Priklausomas žmogus sveiksta dėl savęs ir turi atsisakyti liguisto noro, kad kiti elgtųsi taip, kaip jam norisi. Vienas iš sveikimo iššūkių – išmokti išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir nuosekliai eiti užsibrėžto tikslo link net ir tam nepalankioje aplinkoje, atlaikant visas, net ir nebrandžias, skaudžias, reakcijas.

Deimantas Žemaitis

Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad pati pirmoji sveikimo diena yra sunkiausia. Po ilgo vartojimo laikotarpio bandai sustoti, tai būna pragaras tiek fiziškai, tiek viskas viduje vartosi. Nepaprastai sunku tą pirmą dieną išbūti, tačiau kartu – tai jau sveikimo pradžia. Galima net sakyti, kad pirmą dieną žmogus sveiksta kokybiškiausiai – visais 100 procentų, vėliau jau būna 90, paskui dar mažiau procentų sveikimo dienų. Net jei žmogus atkrenta po šiek tiek laiko, jis visada prisimena savo pirmąją sveikimo dieną kaip labai skausmingą, bet ir kaip tai, ką visgi sugebėjo iškęsti.

Aš puikiai atsimenu savo pirmą sveikimo dieną. Kai mane atvedė į detoksikacijos skyrių, manyje viskas drebėjo, net plaukai virpėjo. Temperatūra kilnojosi, viską skaudėjo, bet aš vis dėlto išbuvau blaivus, nors ir labai norėjosi mestis atgal į vartojimą, tačiau kažkaip pavyko. Sveikimo kelyje būna dienų, kai apninka pagundos: „O gal visai neblogai būtų…“ Tačiau paskui prisimenu tą savo pirmą sveikimo dieną ir pagundos aptirpsta, tada dar pradedu galvoti apie visa tai, ką gero man davė blaivybės periodas, ir viskas susidėlioja į vietas.

Gal galite pateikti praktinių patarimų, kurie padėtų sveikstančiam alkoholikui atlaikyti dirgiklius, kurie gundo atkristi?

Kate Green

Priklausomybės nuo alkoholio gydymo reabilitacijos įstaigoje pabaiga yra didžiulis pasiekimas. Tačiau tikrasis darbas prasideda išėjus pro duris. Jūs įsipareigojate susilaikyti nuo narkotikų ar alkoholio vartojimo kiekvieną dieną. Nėra abejonių, kad bus akimirkų, kai jausite didelį potraukį pabėgti į priklausomybę, norą užsimiršti, nuskausminti tai, ką jaučiate. Susidursite su įvairiausiais gundymais: renginiais, kuriuose vartojamas alkoholis, su žmonėmis, kurie kelia nemalonias emocijas, kurias norisi, kaip esate įpratę, paskandinti alkoholyje. Kaip elgtis tokiose situacijose?

Siūlau penkis patarimus, kaip grumtis, kovoti su gundymais, sveikimo nuo priklausomybės kelyje.

  • Aiškiai įsivardykite, kas jus gundo pasitraukti iš sveikimo kelio. Kiekvienas žmogus unikalus, todėl ir dirgikliai bei pagundos skirtingiems žmonėms skirtingi. Tiesa, galima įvardyti kelis universalius dirgiklius: ėjimas pro barą, kuriame anksčiau dažnai lankėtės, kontaktas su girtu žmogumi algos gavimo dieną, varginančios darbo dienos ar darbo savaitės pabaiga, ginčas su kuo nors ar nuobodulys.
  • Būkite realistiški ir žinokite, su kuo turite reikalą. Iššūkiai, pagundos, dirgikliai yra sudėtinė sveikimo dalis. Neapsigaudinėkite, kad jums pavyks visai jų išvengti. Daug svarbiau būti realistais, pažinti tai, kas jus dirgina ar provokuoja, likti atviriems galimiems netikėtumams. Patartina iš anksto pasirengti planą, kaip reaguosite, jei pajusite dirgiklius.
  • Pasirepetuokite planą. Atsargumo nebus per daug. Atsistokite prieš veidrodį ir įsivaizduokite, kad patekote į situaciją, kai jaučiate norą vartoti alkoholį. Ieškokite įtaigių žodžių, kurie galėtų jus sulaikyti. Dažnai pakartokite tokį pokalbį su savimi. Labai tikėtina, kad vieną dieną, kai pasijusite visiškai arti suklupimo, šios repeticijos bus jums gelbėjimo ratas.
  • Rūpinkitės savimi. Nepamirškite, kad kur kas lengviau susidoroti su dirgikliais ir pagundomis, kai esate pakankamai išsimiegoję, sotūs, sportuojate ir stebite savo emocijas. Teigiama, kad keturi dalykai sukelia daugiausia atkryčių: alkis, pyktis, vienišumas, nuovargis. Kai rūpinatės savimi, nesunku atpažinti, kad išgyvenate vieną iš keturių pavojų. Tada imkitės veiksmų. Išalkote? Pavalgykite. Pavargote? Prigulkite bent kuriam laikui ir pailsėkite, pamedituokite. Valdyti vienišumą ir pyktį sunkiau, bet čia gali padėti skambutis draugui ar globėjui grupėje, kurią galbūt lankote. Tai adekvatūs sprendimai ir jums visai nereikia griebtis taurelės.
  • Nebandykite savo ribų. Jei žinote, kad ėjimas pro barą jus dirgina, neikite pro jį vien tam, kad įsitikintumėte, jog galite atsispirti dirgikliui. Labai tikėtina, kad kartą ar kelis sugebėsite atsispirti norui užeiti, tačiau pagundos sėkla bus pasėta. Gali prisidėti dar ir tie dalykai, kurių kol kas neatpažįstate kaip dirgiklių, o jų kombinacija nuves į atkrytį. Neverta savęs provokuoti. Kai išmokote atpažinti dirgiklius, išmokote kaip konstruktyviai į juos reaguoti, susidarėte planą ir esate dėmesingas savo jausmams, esate teisingame kelyje ir tikrai galite įveikti iššūkius.

Deimantas Žemaitis

Sveikimas – tai mąstymo, jausmų, elgesio keitimas. Taip pat tai vertybių sistemos transformacija, rūpinimasis savo fizine, psichine, dvasine būsena, vidine harmonija. Kai priklausomas žmogus nutraukia aktyvaus vartojimo fazę, jis tikrai netampa nei sveika, nei harmoninga asmenybė. Jis paprasčiausiai grįžta, asmens brandumo požiūriu, į tą situaciją, kurioje buvo prieš tapdamas priklausomas. Kai žmogus pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus ir susiformuoja cheminė priklausomybė, asmenybės vystymasis praktiškai sustoja, nesvarbu, kiek laiko tęsiasi vartojimo tarpai. Jei aš pradėjau vartoti ir tapau priklausomas nuo 16 metų, tai savo sveikimo kelio pradžioje aš ir esu šešiolikmetis, nesvarbu, kas parašyta mano pase. Vartojimo laikotarpis paprasčiausiai gali būti išbrauktas iš mano, kaip asmenybės, brandos.

Sveikimas, be kita ko, tai susipažinimo su savimi, nuo kurio per įvairias priklausomybes žmogus bėgo, pradžia, pastangos atpažinti savo jausmus, emocijas, norus. Taip pat labai svarbu realistiškai vertinti ir sunkumus, kurių neišvengiamai tenka patirti kiekvienam, bandančiam sveikti. Sveikimo kelyje nuolat tenka grumtis su atkryčio galimybe. Atkrytis – tai priklausomo žmogaus savijautos pablogėjimas, kuris dažnai veda į kvaišalų vartojimą po gana ilgo abstinencijos periodo.

Noriu pabrėžti, kad atkrytis neprasideda nuo vartojimo atnaujinimo, tai veikiau atkryčio padarinys, o ne priežastis. Atkrytis gali būti trumpesnis ir ilgesnis, jis gali kartotis net ir keletą metų nuo visiško kvaišalų vartojimo pabaigos. Kiekvienas sveikstantis priklausomas žmogus turi žinoti, kad sveikimo metu savijautos – fizinės, psichinės, dvasinės – pablogėjimų neišvengiama. Beje, kuo intensyvesnis, spartesnis sveikimas, tuo atkryčio apraiškos stipresnės.

Daugelis priklausomų žmonių, kurie pradeda sveikti, galvoja, kad jie paprasčiausiai nustos vartoti, o visa kita gyvenime liks taip pat. Tačiau tiesa ta, jei noriu iš tiesų sveikti, blaiviai ir kokybiškai gyventi, turiu iš esmės keistis. Turiu keisti mąstymą, reakcijas į emocijas, santykį su savimi ir aplinkiniais, elgesį. Kai sveiksti, pablogėjusios sveikatos būsenos tampa sunkiu išbandymu. Nes juk vienas iš priklausomybės požymių ir buvo nuolatinio kaifo siekis, bėgimas nuo bet ko, kas bent kiek sunku, ką reikia iškęsti.
Supraskime ir tai, kad priklausomas žmogus buvo įpratęs prie euforijos. Kai pradedi sveikti, šis įprotis išlieka. Tuo labiau, kad ir aplinkiniai dažnai kartoja: „Tu tik nustok vartoti, ir gyvenimas nušvis naujom spalvom, taps džiugus ir lengvas.“ Kai priklausomas žmogus girdi tokius žodžius, jam sunku suvokti, kad gražus pasaulis gali būti įvairiaspalvis, su įvairiomis emocijomis, žiedais ir spygliais. Labai norisi tapatintis tik su tuo, kas gražu, lengva, o visa tai, kas sunku, skaudina, norisi palikti už ribos. Tuo labiau, kad sveikimo pradžioje visiškai nežinai, kaip reaguoti į stresą. Seniau buvo viena reakcija – kvaišalai: baras ar taboras, ir viskas savo vietoje. Dabar, kai apsisprendžiau nevartoti, reikia ieškoti naujų reakcijos būdų, naujų sprendimų.

Ypač svarbu bekompromisis sąžiningumas ir gyvenimas tiesoje su savimi ir su pasauliu. Aš tvirtai žinau, kad jei sveikdamas bandyčiau gyventi taip, kaip gyvenau iki sveikimo, – manipuliuodamas, apsimesdamas, vaidindamas – aš ilgai netverčiau, ir priklausomybė mane vėl prarytų. Ne kartą ir iš sveikstančių priklausomų žmonių girdžiu klausimą: „Kodėl mes iš savęs turime reikalauti būti griežtai sąžiningi, tvirtai laikytis taisyklių, nors daugelis žmonių, kuriuos kasdien sutinkame, gyvena meluodami, manipuliuodami?“ Tegaliu atsakyti, kad galbūt žmonėms, kurie yra laisvi nuo priklausomybės, pavyksta lipti per kitų galvas, gyventi meluojant ir paskui nepalūžti po visu tuo brudu, kurį jie sukaupia. Galbūt jie sugeba visa tai kažkaip perdirbti, susitvarkyti su tomis emocijomis, o mes, priklausomi žmonės, tokio sugebėjimo paprasčiausiai neturime. Mus toks gyvenimo būdas neišvengiamai tuojau nuvestų prie kvaišalų. Kiekvienas yra laisvas bandyti, rizikuoti, o gal jam pavyks, tačiau turi nepamiršti, kad labai tikėtina, jog toks bandymas nuves į barą ar taborą.

Save apgauti labai paprasta, vienas iš sveikimo būdų yra sąžiningumas sau, kas man iš tiesų darosi. Ne be reikalo kalbama apie savikontrolę, apie savistabą. Kalbama apie tai, kad vienas tu negali, yra grupių, yra palaikomųjų grupių, tarpusavio pagalbos grupių, bendravimas su pačiais priklausomais žmonėmis. Tai, ko aš nepastebiu, man pasako. Kitas klausimas: ar aš tuo tikiu? Nes kai pasąmonėje noriu vartoti ar save apgaudinėti, ką man sako kiti, aš galiu tik neigti. Neigimas yra pirmasis signalas apie artėjantį atkrytį. Beje, tuomet žmogus linksta ne tik apie savo ligą, bet apie viską pirmiausia sakyti – ne.

Teko girdėti perspėjimą sveikstančiam priklausomam žmogui nepakliūti į emocinės priklausomybės spąstus. Ar egzistuoja ir tokia priklausomybė?

Allen Berg

Kalbant apie santykius, sveikstančiam priklausomam žmogui paprastai tenka ilgai mokytis sveikti nuo emocinės priklausomybės, kuri būdinga absoliučiai daugumai žmonių, besivaduojančių iš kurio nors kvaišalo gniaužtų. Emocinę priklausomybę nesunku supainioti su meile ar harmoningais santykiais, tačiau tai visai kas kita. Priklausomybė nuo kitų žmonių išauga iš baimės ir trukdo dvasiškai augti.

Emocinė priklausomybė – tai dažniausiai neįsisąmonintas, reaktyvus elgesys, kai mūsų nuotaikų, savivertės ir net savijautos kriterijumi tampa mums reikšmingo žmogaus reakcijos ir vertinimai. Kitas asmuo (ar keli kiti asmenys) užima tą vietą, kuri anksčiau priklausomo žmogaus gyvenime teko kvaišalui. Sveikstančio priklausomo žmogaus ištikimybė, lojalumas kitam žmogui gali net žavėti, tačiau, deja, tai nėra auginantis savęs dovanojimo santykis, bet veikiau paradoksali pastanga gyventi ne savo „netikusį“ gyvenimą, o būti kito, „kokybiškesnio“, gyvenimo priedėliu. Tokie santykiai gali šiek tiek laiko tęstis, tačiau galiausiai jie pradeda slėgti visus santykio dalyvius, atsiranda vis daugiau paslėpto pykčio ir irzlumo.

Emocinės priklausomybės tirpdymas – tai dar viena iš praeities paveldėta sąskaita, kurią sveikstančiam priklausomam žmogui tenka apmokėti. Dauguma psichoterapeutų tvirtina, kad viena iš pirmųjų sveikstančio priklausomo žmogaus, kuris nori grįžti į visuomenę, užduočių – analizuoti savo reakcijas ir elgesio motyvus. Tapti emociškai brandžiu – tai išmokti, kad esame patys atsakingi už savo gyvenimą, pasaulėžiūrą, nuostatas, reakcijas į kitus žmones, tai, kaip išgyvename nesėkmes. Dažnai sveikstantis priklausomas žmogus turi atkakliai mokytis stovėti ant abiejų kojų, ir tik tada galima kalbėti apie brandžius, auginančius bei harmoningus santykius.

Kodėl akcentuojama, kad sveikstantis priklausomas žmogus privalo stengtis atlyginti žalą, kurią padarė sirgdamas? Ar teisinga reikalauti atsakomybės už periodą, kai žmogus „bepročiavo“?

Allen Berg

Priklausomas žmogus vergauja ligai. Pavojinga tai, kad vergystė įpratina gyventi, permetant atsakomybę kitiems. Vergui nėra reikalo galvoti ir imtis atsakomybės, jis daro ne tai, ko pats nori ar jam reikia, bet tai, ko reikalauja šeimininkas – liga. Kai vergovė pradeda atrodyti nebe žadėtu rojumi, bet pragaru, išsivadavimas prasideda nuo sąžiningo pripažinimo, kad esi sukaustytas priklausomybės grandinėmis. Tik tai pripažinęs, į tuos, kurie bando jas nuimti, gali žvelgti ne kaip į smurtautojus, bet kaip į išlaisvintojus, gelbėtojus. Problema ta, kad nuimti nuo vergo regimas grandines kur kas lengviau nei išvaduoti jį nuo neregimų pančių – emocinės nebrandos ir baimės gyventi savarankišką gyvenimą.

Sveikimas – tai mokymasis būti atsakingam. Tai, be kita ko, reiškia, jog sveikstantis žmogus privalo prisiimti atsakomybę ir už tas žaizdas, kurias padarė vartodamas kvaišalus. Dažnai tai nėra paprasta ir labai norisi brėžti riebų brūkšnį, sakant, kad „aš sirgau, buvau nepakaltinamas ir dabar esu visiškai naujas žmogus ir neteisinga reikalauti, kad naujas žmogus atsakytų už senojo nusikaltimus.“

Dalis tiesos tokiame teiginyje yra. Iš tiesų, sveikstantis žmogus jaučia nuostabą ir baimę, kai prisimena vartojimo laikotarpį. Tačiau tiesa ta, kad praeitis mus veikia, lygiai kaip dabartį veikia ir mūsų ateities vaizdiniai. Jei sveikstantis priklausomas žmogus iš tiesų nori keistis ir elgtis kitaip nei buvo įpratęs elgtis vartodamas, jis privalo ne pasislėpti nuo praeities dabartyje, bet susitaikyti su praeitimi, imtis gydyti tas žaizdas, kurias dar galima išgydyti. Įvairios skolos, padaryta materialinė žala ar net nusikaltimai neretai tampa sunkia našta sveikstančiam žmogui. Kita vertus, drąsa prisiimti šią naštą yra būtina savivertės atstatymo prielaida.

Dar sunkiau prisiimti atsakomybę už dvasines, psichologines žaizdas artimiausiems žmonėms: sutuoktiniui, vaikams, tėvams, draugams. Deja, dažna situacija, kai priklausomas žmogus sveikimo pradžioje kuria nuostabias svajonių pilis, kaip viskas dabar gyvenime bus gerai, kokie nuostabūs bus santykiai su artimaisiais, tačiau šios svajonės netrukus įklimpsta realių santykių pelkėje.
Pirmiausia nepamirškime, kad priklausomybė yra visos šeimos liga, kuri pasireiškia santykių deformacijomis. Sveikstantis priklausomas žmogus, ypač jei ilgesnį laiką praleido reabilitacijoje, grįžęs stengiasi gyventi kitaip ir nustemba, kai aplinkiniai reaguoja ne taip, kaip tikėjosi. Dažniausiai priklausomi žmonės daugiausia skausmo sukelia būtent artimiesiems, ir tai veikia dabarties santykius. Labai norėtųsi, kad artimieji paprasčiausiai užmirštų, kas buvo, gyventų, tarsi gyvenimas prasidėtų tik dabar. Tačiau vien noro paprastai nepakanka. Reikia laiko užauginti pasitikėjimą iš naujo. Reikia labai daug kantrybės, nes iš tiesų aplinkiniai dažnai reaguoja nekonstruktyviai. Jie turi išmokti, kad sveikstanti asmenybė yra savarankiška, turinti savo poreikius ir norus. Neretai to mokytis jiems nesinori ir situacija komplikuojasi, tampa sudėtingu iššūkiu sveikstančiam žmogui. Kita vertus, kiekvienas iššūkis mus tikrina ir brandina.

Tikrai nėra gerai, jei priklausomas žmogus toliau tęsia su artimaisiais „budelio-aukos“ žaidimus ir gyvena graužiamas nuolatinio kaltės jausmo. Tačiau jis turi padaryti viską, kas nuo jo priklauso, idant susitaikytų su praeitimi. Svarbiausia – jis turi labai nuoširdžiai paprašyti atleidimo visų tų, kuriuos išdavė, įskaudino, sužeidė. Jis turi išpažinti, kad įsisąmonino savo kaltę ir nori judėti toliau, nebenešdamas jos ant kupros. Jei praeityje įskaudinti artimieji negali atleisti, dera drąsiai aiškintis, kas jiems trukdo patikėti atsiprašymo nuoširdumu, kokio patvirtinimo jiems reikia ir po kurio laiko vėl bandyti.
Šioje vietoje gali labai trukdyti puikybė, tačiau būtina prisiminti, kad atleidimas yra vieninteliai santykių vaistai. Jie reikalingi visiems santykių dalyviams. Gali būti, kad, kaip pasirodys, nuoskaudos, žaizdos yra per didelės ir santykiai taip ir liks aklavietėje. Tai sudėtingas išbandymas, tačiau visa tai geriau nei grįžti į manipuliuojančių, nesąžiningų santykių raizgalynę, kur daug nutylėjimų bei užslėpto pykčio.

Kokia pagalba prieinama priklausomų žmonių artimiesiems?

Justina Kymantienė

Artimieji pagalbos gali kreiptis į savitarpio pagalbos grupes: AL-ANON – grupės priklausomų nuo alkoholio asmenų artimiesiems, SAV – suaugusių alkoholikų vaikų grupės, ALATEEN – nepilnamečių priklausomų nuo alkoholio tėvų vaikų grupės. Šios grupės dirba pagal „12 žingsnių“ programą ir veikia daugumoje Lietuvos miestų bei miestelių.

Pagalba taip pat teikiama priklausomų asmenų artimųjų psichologinės paramos grupėse. Šias grupes dažniausiai veda psichologas. Susitikimai paprastai vyksta reguliariai, jie dažniausiai rengiami kartą per savaitę. Daugiau informacijos galima sužinoti artimiausiame priklausomybės ligų centre. Į tokias grupes kviečia ir priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenės. Priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu“ atviros psichologinės paramos artimiesiems grupės susitikimai vyksta kiekvieną pirmadienį 18 val. bendruomenės patalpose Vilniuje.

Priklausomų asmenų artimiesiems skirtos psichoedukacinės grupės yra dar vienas vertingas pagalbos šaltinis. Šios grupės dažniausiai būna uždaros, todėl į jas būtina registruotis iš anksto. Šios grupės paprastai kelia tam tikrus tikslus, vyksta pagal tam tikrą programą ir turi baigtinį susitikimų skaičių. Informacija apie šias grupes prieinama internete.

Artimuosius taip pat drąsiname kreiptis individualių konsultacijų. Renkantis specialistą, svarbu atkreipti dėmesį, kad jis išmanytų priklausomybės ligų problematiką.

Kaip vyksta darbas priklausomų asmenų artimiesiems skirtose psichoedukacinėse grupėse? Kokios pagalbos artimieji gali tikėtis iš šių grupių?

Justina Kymantienė

Psichoedukacijos metodas plačiai taikomas įvairioms asmenų grupėms – nuo įvairių psichikos sutrikimų turinčių asmenų iki onkologinėmis ligomis sergančiųjų ir jų artimųjų.

Taikant šį metodą, remiantis mokslu grįstomis žiniomis bei psichologijos teorijomis, tikslinei grupei asmenų suteikiama įvairiapusė informacija apie konkrečią ligą ar problemą, atskleidžiamos įveikos galimybės. Psichoedukacinės grupės taip pat suteikia saugią, empatišką ir palaikančią aplinką jų dalyviams. Tyrimai patvirtina, kad psichoedukacija, taikant kartu su kitais metodais, yra veiksmingas psichologinės pagalbos būdas su priklausomybių problema susidūrusiems asmenims. Internete gausu informacijos apie priklausomybes ir netiesioginę priklausomybę, tačiau šioje medžiagos gausoje lengva pasimesti, o atrastas tiesas žmogui vienam pačiam būna sudėtinga perkelti į praktiką. Priklausomų asmenų artimiesiems skirtose psichoedukacinėse grupėse suprantamai ir nuosekliai pateikiama informacija apie priklausomybės ligą, sveikimą, netiesioginę priklausomybę ir jos įveiką. Ši informacija pateikiama taip, kad ją būtų galima kuo lengviau pritaikyti kasdieniame gyvenime. Užsiėmimai paprastai turi konkrečius uždavinius ir vyksta pagal iš anksto parengtą planą. Žinojimas pasižymi stipriu terapiniu poveikiu ir yra be galo svarbus visos šeimos sveikimui. Štai, pavyzdžiui, artimieji sužino, kad sveikstančio priklausomo asmens atkrytis nėra tapatus gėrimui, vartojimui ar lošimui: grįžimas prie psichoaktyvių medžiagų vartojimo ar lošimo – tai atkryčio pasekmė. Iš tiesų atkrytis – tai procesas, pasireiškiantis sveikstančio priklausomo asmens psichologinės savijautos pablogėjimu, į vartojimą vedančiu elgesiu bei įsitikinimais. Šiuos požymius galima atpažinti, į juos reaguoti. Artimieji sužino, kad atkrytis – labai tikėtina priklausomo asmens sveikimo dalis, ir anaiptol nereiškia, kad sveikstančiojo dalyvavimas reabilitacijos programoje buvo beprasmis, arba kad jo atvejis beviltiškas. Šios žinios leidžia nepulti į neviltį, priimti konstruktyvius sprendimus ir ieškoti pagalbos.

Sykiu artimieji sužino, kaip pasireiškia priklausomybę įgalinantis jų elgesys, susipažįsta su netiesioginės priklausomybės reiškiniu – čia fokusas nuo priklausomo asmens nukrypsta link savęs. Artimieji atpažįsta nekonstruktyvius elgesio modelius, susipažįsta su alternatyvaus elgesio galimybėmis. Čia didelis dėmesys skiriamas psichosocialiniams įgūdžiams lavinti, apimami problemų sprendimo, bendravimo įgūdžiai ir kt.

Kalbant apie psichosocialinių įgūdžių lavinimą, neretai neapsiribojama vien tik informavimu – į užsiėmimus įtraukiamos ir praktinės užduotys, leidžiančios geriau perprasti teoriją, mokytis ją taikyti. Taigi užsiėmimų metu grupės dalyviams pristatoma teorinė medžiaga, atliekamos praktinės užduotys bei suteikiami instrumentai, reikalingi savarankiškam darbui. Pavyzdžiui, priklausomų asmenų bendruomenėje „Aš esu“ vykdoma artimiesiems skirta psichoedukacijos programa apima keturių užsiėmimų ciklą, kuriuo siekiama suteikti žinių apie priklausomybės ligą, netiesioginę priklausomybę ir jos įveiką; supažindinti užsiėmimų dalyvius su kliūtimis efektyviam bendravimui bei būdais bendravimui pagerinti; atskleisti ribų svarbą ir supažindinti su sveikų ribų santykyje nustatymo galimybėmis; suteikti individualų palydėjimą bei įtraukti į ilgalaikį asmeninio sveikimo procesą, atskleidžiant pagalbos prieinamumą.

Apibendrinant galima teigti, kad dalyvavimas psichoedukacinėje grupėje priklausomų asmenų artimiesiems atveria galimybes pokyčiams, vedantiems link aukštesnės asmeninės bei šeimos gerovės. Šie pokyčiai gali svariai prisidėti prie priklausomo asmens sveikimo, paskatinant jį kreiptis pagalbos, sukurti saugų ir sveiką santykį po reabilitacijos namo grįžusiam sveikstančiajam.

Kaip priversti priklausomą asmenį gydytis? Kaip galiu leisti priklausomam artimajam susidurti su jo elgesio pasekmėmis, jei bijau, kad jis gali tiesiog numirti arba nusižudyti?

Kęstutis Dvareckas

Negalime priversti priklausomo asmens gydytis, kaip ir negalime pakeisti kito žmogaus elgesio. Tačiau galima sudaryti palankias sąlygas priklausomam asmeniui rinktis gydymąsi. Šios sąlygos – tai leidimas priklausomam asmeniui patirti jo elgesio pasekmes. Didžioji dalis priklausomų asmenų į gydymą įsitraukia neturėdami vidinės motyvacijos. Dažniausiai šį žingsnį jie žengia vedini išorinių veiksnių – susikaupusių ilgo psichoaktyvių medžiagų vartojimo pasekmių, šeimos išreikštų ultimatumų ir t. t. Tai nėra blogai, nes vidinė motyvacija pokyčiams gali atsirasti sveikimo proceso metu.

Svarbu suvokti, kad priklausomybė yra lėtinė savižudybės forma – ir palaikyti asmenį savęs naikinimo kelyje nėra geras darbas ar meilės išraiška. Taip pat svarbu priminti sau, kad negalime už kitą nugyventi jo gyvenimo, net jei mylim ir labai norisi… Naikindami asmens liguisto elgesio pasekmes mes palydime ir palaikome jį kelyje į mirtį, į susinaikinimą, į ligos vešėjimą. Visi esam girdėję, kad priklausomas asmuo sveikimą pradeda atsispyręs nuo dugno, priėjęs liepto galą, artimųjų iššūkis – nesudaryti sąlygų priklausomam asmeniui eiti dar toliau… „Jei tavo sveikimo kaina yra tai, kad turi manęs nemėgti, nekęsti – aš sutinku ją mokėti“ – sako gydytojas A. Alekseičikas.

Ką daryti, jei priklausomas asmuo nutraukė gydymąsi anksčiau laiko savo noru?

Justina Kymantienė

Tai turbūt viena didžiausių priklausomų asmenų artimųjų baimių, neapleidžianti jų nuo tos akimirkos, kai priklausomas asmuo pradėjo sveikti – atvyko į „Minesotos“ programą ar reabilitacijos bendruomenę. Ši baimė pagrįsta, nes palyginti aukštas procentas priklausomų asmenų nutraukia gydymąsi anksčiau laiko, nesilaiko sveikimo plano ir atkrenta. JAV Nacionalinio priklausomybių nuo narkotikų instituto (NIDA) duomenimis, 40–60 proc. priklausomų asmenų atkrenta – grįžta prie vartojimo. Tačiau tas pats institutas pabrėžia, kad šie rodikliai menkai tesiskiria nuo kitomis lėtinėmis ligomis sergančių asmenų atkryčio rodiklių: I tipo diabetu sergantys ar lėtinį aukštą kraujospūdį turintys asmenys taip pat linkę nesilaikyti jiems sudaryto sveikimo plano, gerti vaistų nustatytu dažniu ir pan., rodikliai atitinkamai siekia 30–50 ir 50–70 proc.

Ši statistika tikriausiai menkai guodžia artimuosius, tačiau ji padeda formuoti adekvačius lūkesčius sveikstančiojo atžvilgiu. Artimieji turėtų būti pasiruošę visiems galimiems scenarijams. Taigi, jei priklausomas asmuo nutraukia gydymąsi anksčiau laiko savo noru, artimiesiems svarbu prisiminti keletą dalykų. Pirma, reikia suprasti, kad atkrytis – ne beviltiškos priklausomo žmogaus situacijos patvirtinimas („jam niekas nebepadės…“), o sudėtinė sveikimo proceso dalis. Galėčiau prisiminti ne vieną atvejį, kada priklausomas žmogus baigė „Minesotą“ ar reabilitaciją, turėjo vidinės motyvacijos sveikti, buvo perpratęs sveikimo programą, tačiau atkrito. Atkrytis greičiausiai įvyko dėl to, kad tai buvo pirmasis bandymas sveikti, žmogus su atkryčiu buvo susipažinęs teoriškai, tačiau šiam procesui prasidėjus, nesugebėjo adekvačiai įvertinti situacijos. Tad atkryčio patirtis ypatingai svarbi tolesniam sveikimui – žmogus dabar jau ne tik teoriškai žino, kokia klastinga liga serga, bet tai yra patyręs, o sykiu ir išanalizavęs savo klaidas. Žinoma, būna atvejų ir be atkryčių, tačiau išimtys greičiau patvirtina taisyklę. Net jei priklausomas asmuo iš sveikimo programos pasitraukia jos nebaigęs, jis jau žino, kad tokia pagalba yra galima. Tikėtina, kad dalyvavimas programoje kažkiek paveikė ir priklausomybei charakteringą neigimą – toliau vartoti visaip pateisinant šį savo elgesį priklausomajam jau gali būti mažiau patogu… Antra, artimiesiems svarbu negrįžti prie priklausomybę įgalinančio elgesio, t. y. nedaryti priklausomybės patogia. Pavyzdžiui, jei priklausomam žmogui buvo nubrėžta riba – sykiu išreiškiant meilę ir atsisakant padėti jam sirgti, šią ribą svarbu išlaikyti. Tarkime, kai artimieji iškelia ultimatumą, kad jei priklausomas žmogus vartos, tai namuose gyventi jis negalės, tuomet svarbu šio ultimatumo laikytis. Nebent namai anksčiau laiko gydymąsi nutraukusiam asmeniui galėtų tapti trumpalaike tarpine stotele, kol jis nuspręs, ką darys toliau. Tokiu atveju grįžimo į namus trukmė turėtų būti aiškiai apibrėžta ir iš anksto iškomunikuota. Trečia, priklausomo asmens pasitraukimas iš gydymosi visuomet kelia stresą artimiesiems, todėl tokiomis akimirkomis ypatingai svarbu pasirūpinti savimi. Pravartu iš anksto sudaryti sąrašą žmonių ar vietų, kur artimasis galėtų kreiptis pagalbos, ištikus sunkioms situacijoms. Tai gali būti situaciją žinantys šeimos nariai, psichologinės paramos ar savitarpio pagalbos grupės, konkretus specialistas.

Kaip atpažinti, ar vaikas vartoja narkotikus?

Justina Kymantienė

Apie tai, kad vaikas vartoja narkotikus, gali liudyti nemažai ženklų. Universalaus narkotikus vartojančio vaiko portreto nupiešti neįmanoma. Tačiau jei tėvų domėjimasis vaiku yra natūralus šeimos gyvenimo aspektas, pavojaus ženklus atpažinti neturėtų būti sunku. Pastebėjus pirmuosius pavojaus ženklus, svarbu tapti ypač budriems – šie ženklai gali signalizuoti ir apie kitas vaiko problemas: gal vaikas patiria patyčias, galvoja apie savižudybę, turi valgymo sutrikimų, serga depresija?

Tėvams reikėtų sunerimti, jei pastebi vaiko elgesio pokyčius: vaikas ėmė meluoti, pradėjo praleidinėti pamokas, prasčiau mokytis, susirado naujų draugų, kurie neretai būna vyresni, prašo daugiau pinigų, tačiau neaišku, kam juos išleidžia, pradėjo vogti, skolintis, vėlai grįžti namo, tapo uždaras – ėmė vengti kontakto.

Nuotaikos pokyčiai – kita svarbi ženklų, liudijančių apie galimą narkotikų vartojimą, grupė. Gal nuotaika dažnai ir greitai kinta? Atsirado agresijos apraiškų? Abejingumas ankstesniems pomėgiams? Nuolatinis nuovargis, nesugebėjimas susikaupti? Minėtini ir fiziniai narkotikų vartojimo požymiai, tokie kaip išsiplėtę arba susiaurėję akių vyzdžiai, slogos simptomai, liesėjimas. Įtartini radiniai tarp vaiko daiktų, tokie kaip tabletės ar milteliai, ar įtartini pėdsakai ant drabužių – keistas kvapas ar dėmės, taip pat dažni narkotikų vartojimo ženklai. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į vaiko elgesį virtualioje erdvėje: gal pradėjo lankytis įtartinuose internetinės prekybos portaluose, prisijungė prie įtartinos grupės socialiniuose tinkluose?

Kita vertus, nepamirškime, kad nėra geresnės prevencinės priemonės prieš visas priklausomybes – kaip brandūs, mylintys santykiai šeimoje. Turėkite kantrybės, drąsos ir pakantumo išklausyti savo vaiko mintis apie gyvenimą, tai, kaip jis ar ji suvokia problemas, kuo domisi. Itin svarbu, kad vaikas šeimoje jaustųsi išgirstas ir suprastas, išmoktų, kaip laisvė gali derėti su atsakomybe.

Ar derėtų legalizuoti „lengvuosius narkotikus“, pavyzdžiui, marihuaną? Viešojoje erdvėje pasirodo tekstų, kad „žolė“ kenkia mažiau nei legalūs tabako gaminiai ar alkoholis?

Robertas Badaras

Mažesnis kakutis vis tiek yra kakutis. Sakyti, kad kažkas yra geriau, nėra tvirtas argumentas, reiškiantis, kad tai yra gerai. Problema ir tai, kad žmonės selektyviai renkasi, į kurią informaciją telkti dėmesį, o tai, kas nepatinka, apskritai yra linkę ignoruoti.
Nenuginčijamas faktas yra tai, kad „žolė“ veikia mūsų smegenis, daro įtaką psichikai. Galbūt kiek mažesnė jų sukeliama fizinė priklausomybė, bet psichologinė – labai stipri. Savo praktikoje ne kartą mačiau žmones, kurie buvo labai skaudžiai paveikti marihuanos ir, be kita ko, skundėsi stipria abstinencija.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad ta „žolė“, kuri paprastai plinta Lietuvoje, yra gerokai papildyta įvairių cheminių produktų. Nuo natūralių kanapių nemirštama, bet sintetiniai produktai, kurie papildo „žolę“, gali sukelti mirtį. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse ant „žolės“ mišinių, kaip „prieskoniai“, kurie sustiprina poveikį, pilami sintetikai – cheminės medžiagos. Galima net teigti, kad visa pardavinėjama „žolė“ yra daugiau mažiau papildyta sintetikos ir todėl kelia didelę grėsmę. Gydytojai ir mokslininkai šiandien yra sunerimę, kaip sparčiai Europoje daugėja įvairiausių sintetinių kanabinoidų, kurie taip sparčiai kuriami, kad netgi numeruojami tarsi mašinų numeriai.

Kai vartojami natūralūs kanabinoidai, taip pat galima kalbėti apie pakitimus smegenyse, suprastėjusią atmintį, sumažėjusį IQ, bet šie padariniai nėra mirtini. Viskas pasidaro itin pavojinga, kai kalbame apie sintetinius kanabinoidus. Taip atsiranda paauglių, kurie patiria insultus. Ir tai nebėra teorija, bet realiai matomos pasekmės.

Neretai pateikiamas argumentas, kad legalizavus „lengvuosius narkotikus“, galima būtų geriau reguliuoti jų kokybę, tačiau nepamirškime, kad rinkodara turi savo biochemiją. Pasiūla ne tik reaguoja, bet ir formuoja paklausą. Matome JAV pavyzdį, kur daugelyje valstijų marihuana buvo legalizuota ir jos vartojimas gerokai išaugo. Buvo daugiau hospitalizuota žmonių, kurie naudojo marihuaną, diagnozuoti vaikų apsinuodijimai.
Taip valstybė gavo pinigų, tačiau nepamirškime, kad derėtų įvertinti ir tuos pinigus, kuriuos tenka išleisti padedant priklausomiems nuo kvaišalų.

Ar medicininių kanapių legalizavimas nesukels grėsmės visuomenei?

Kalbant apie narkotinių medžiagų panaudojimą gydymo tikslais, įdomu tai, kad būtent kokainas XIX a. antroje pusėje buvo panaudotas kaip laidinis anestetikas, atliekant vietinę ir bendrąją narkozę. Taigi narkotinės medžiagos gali būti panaudotos medicinoje, tik reikia įvertinti visus padarinius, įvertinti, ar nėra geresnių alternatyvų.

Kanapėje yra daug visokių cheminių medžiagų, kurias vadiname kanabinoidais. Bet pagrindiniai elementai yra du – THC ir CBD. Natūralioje kanapėje esti mažiau nei 2 proc THC ir apie 4 proc CBD. THC – yra tai, kas svaigina. Visos naudingos sveikatai medžiagos yra CBD. Kanapės visada turi abi šias medžiagas, tik jų kiekiai varijuoja pagal tam tikras proporcijas.

Europoje kanapės paplito tik prieš kiek daugiau nei penkiasdešimt metų. Prasidėjo eksperimentai, kaip pasiekti kuo didesnį svaigulį, padidinti THC. Pradėtos masiškai auginti tokios kanapės rūšys, kurios CBD turėjo labai mažai, tada ir prasidėjo visi draudimai.

Apskritai galima kalbėti apie penkias skirtingas kanapių rūšis su skirtingomis THC ir CBD proporcijomis. Pavyzdžiui, egzistuoja pluoštinės kanapės, kurios Lietuvoje yra įteisintos prieš keletą metų, bet jų auginimas gana griežtai kontroliuojamas. Iš jų gaunamas ne tik pluoštas, bet ir sėklos, gaminami įvairūs aliejai. Juos vartojant, net ir dideliais kiekiais, tikrai nekenkiame organizmui. Galima daryti narkotikų testą pasivaišinus tokiais produktais. Ir jis garantuotai bus neigiamas.

Taip pat egzistuoja kanapės, kuriose dominuoja CBD, iš jų paprastai ir daromi medicinoje naudojami preparatai. Na, o kanapės, kuriose dominuoja THC, dar vadinamos rekreacinėmis. Yra valstybių, kuriose yra legalizuotas visų kanapių rūšių auginimas ir jų produktų naudojimas. Tai, mano įsitikinimu, pavojingas žingsnis, turintis kur kas daugiau neigiamų padarinių nei teigiamų.

Kitas dalykas – medicininių kanapių produktų legalizavimas pacientams, sergantiems tam tikromis ligomis. Jei yra dokumentuotų mokslinių tyrimų, kad tam tikromis ligomis sergantiems pacientams medicininiai kanabinoidai gali padėti, nematau problemos leisti jiems vartoti šias priemones. Tačiau viskas turi būti stebima, kontroliuojama. Turime nepamiršti, kad visada egzistuoja žmonių grupės, kurios iš kitų žmonių priklausomybių darosi didelį pelną ir jos yra suinteresuotos apie kvaišalus pateikti idealizuotą, neteisingą informaciją. Su jų propaganda labai svarbu kovoti.