Priklausomybė – kaip mėšlo krūva, kurią žmogus vieną dieną randa prie savo vartų. Kadangi ji nebuvo užsakyta, nėra kam paskambinti ir pasakyti, kad išsivežtų. Galima bandyti su tuo gyventi – bet ilgainiui tampa labai nekomfortiška: „dvokia“ ir vis stipriau, ne tik pačiam, bet ir aplink esantiems. Galimas sprendimas – atidaryti vartus ir tuo mėšlu pradėti tręšti sodą savo kieme. Niekas nesako, kad tai bus lengva ir kad rezultatas greitai bus matomas. Tačiau, kai jis pasimatys – tikėtina kad nustebins ne tik patį šeimininką, bet ir viršys aplinkinių lūkesčius.

Ačiū Justinai už turiningą paskaitą ir gebėjimą jautriai prisiliesti prie ilgai gyjančių žaizdų.