Sutrikusio žmogaus malda

Viešpatie, kreipiuosi į Tave, kaip į Tą, kuris mane myli ir pažįsta labiau nei kas kitas, nei aš pats sugebu save pažinti.

Tu pašaukei mane būti, susvajojai mane ir štai esu Tavo akivaizdoje sutrikęs ir pasiklydęs, trokšdamas pasitikėti, kad nėra tos tamsos, į kurią negalėtum įžengti. Viešpatie augink mano pasitikėjimą Tavimi, leisk šildytis prie vilties ugnies ir atgaivink manyje tyrą meilę sau ir visai Kūrinijai.

Viešpatie, kreipiuosi į Tave, kaip į tą, kuris niekada nesiliauja mylėjęs ir visą laiką rūpinasi visais savo vaikais. Išklausyk šią paklydusios avies maldą ir dovanok man džiaugsmą būti išgirstam.

Daugybę kartų paklydau ir atrodė, kad nieko daugiau nėra be tamsos.

Daugybę kartų nusisukau nuo Tavęs ir ėjau savo klystkeliais, kurie vedė tik į kančią ir nusivylimą.

Daugybę kartų išdaviau save, bijodamas būti tikras, sąžiningas ir pažeidžiamas.

Smerkiau kitus, save I Tave, mano Dieve. Tačiau nebenoriu gyventi baimėje ir pyktyje, nebenoriu slėptis nuo Tavęs ir savęs pačio, nebenoriu į kitus žvelgti, kaip į grėsmę.

Viešpatie, Tavo meilė sukūrė pasaulį iš nieko, Tu pelenus sugebi paversti svajone, padėk manyje augti tikrumui, vilčiai ir meilei.

Padėk ir lydėk mane per mano dieną ir naktį. Suteik drąsos priimti tiek savo silpnumą, tiek bangavimus, tiek prastą savijautą, nerimą, iš dar neužgijusių žaizdų kylančias paikas mintis.

Mokyk ir padėk būti dabartyje ir priimtai ją kaip dovaną, galimybę, o ne akmenį, kurį turiu nešti.

Dovanok ramybės dvasią ir prasmės skonį, kad nekrūpčiočiau, kai tenka atsigręžti į praeitį, kad su viltinga smalsa žvelgčiau į ateitį.

Dovanok kantrybės su savo ir žmonių, kuriuos kasdien man dovanoji, ribomis.

Viešpaties, kreipiuosi į Tą, kuris mane myli ir pažįsta labiau nei kas kitas, nei aš pats sugebu save pažinti.

Mokyk mane melstis širdimi, o ne vien lūpomis, kalbėtis su Tavimi kaip su Guodėju ir Gelbėtoju.

Būk su manimi šiandien ir kiekvieną akimirką. Amen.

(A.Navickas)