Andrius Navickas. Kas man yra Aš Esu bendruomenė?

Andrius Navickas. Filosofijos daktaras, vertėjas, publicistas, knygų autorius, buvęs Seimo narys. Trijų knygų apie priklausomybių ligas bendraautorius, Nuo spalio bendruomenės darbuotojas. Sutartis pusmečiui. Rūpinai reabilitantų atigavimu dvasiniame lygmenyje, talina kitiems darbuotojams, rūpinasi bendruiomenės komunikacija.

Liudijimas, kad Dievas ieško žmogaus. Nenustoja net tada, kai žmogus jau nieko nebesugeba ieškoti, kai gyvenimas virsta dulkėmis. Taip pat sustiprinanti žinia, kad tai, ką tai, kas dabar atrodo pralaimėjimas, smūgis, iš tiesų yra dovana ir malonė. Tiesa, tokiam supratimo virsmui reikia kantrybės, laiko ir išlaisvinančio nuolankumo.

Na, ir trečias dalykas – man ši bendruomenė neatsiejama nuo draugystės. Ji įaugo į mano širdį per bičiulį ir, kai atsirado galimybė, po daug metų rimčiau įsijungti į bendruomenės gyvenimą, aiškiai supratau, kad nė vienas priklausomas žmogus negali pasveikti po vieną, kad sveikimas neatsiejamas nuo MES, kuris iš Pažado turi subręsti ir išsiskleisti gyvenime..

Mačiau, kaip bendruomenė kūrėsi. Kaip nedidelė grupelė brolių Kristuje, kurie stengėsi nešioti vienas kito naštas, labai buvo išalkę tikrumo ir, tiesą sakant, buvo labai drąsūs. Tai buvo naivi drąsa. Jei jie būtų supratę, koks galingas ir klastingas drakonas yra priklausomybė, kaip sunku atkovoti žmogų iš šio drakono nasrų, galbūt būtų pritrūkę drąsos kurti bendruomenę ir sugerti visą tą atkryčių skausmą, kuris, deja, yra kovos už gyvenimą kasdienybę.

Kitą vertus, nėra kito sveikimo kelio – tik mokytis sveikai mylėti save ir tarnauti kitiems, kuriems reikia tavo pagalbos. Kaip man atrodo, Kęstutiss Dvareckas, gal dėl to, kad buvo kunigas, o gal dėl to, kad yra labai išmintingas ir jautrus žmogus, labai greitai suprato, kad jis turi tapti dovana kitiems, nes tai būtina jo paties sveikimui, nes kitaip viskas, kas skaidrėjo sveikimo procese, vėl surūgs. Tai ypatingai svarbu ir man skaudu matyti, kad daug sveikimo keliu bandančiu eiti priklausomų žmonių nesugeba priimti savęs dovanojimo, kaip būtinos tolesnio sveikimo prielaidos. Jie bando vis labiau susitelkti ties savimi ir nejučia pradeda svajoti apie galią kontroliuoti gyvenimą. Dažniausiai tokiais atvejais viskas baigiasi skaudžiu atkryčiu.

Per penkiolika metų santykiai su AŠ ESU bendruomene, aišku, bangavo. Tikrai niekada nebuvo nutrūkę, tačiau buvo laikotarpiai, kai sugebėjau kiek daugiau prisidėti, tačiau buvo ir toks laikas, kai buvau įsitraukęs į kitas kovas, įsipareigojimus ir Kęstutį sugebėdavau susitikti kartą kas tris mėnesius. Puikiai suprantu, kad apvogdavau pats save, tačiau kiekvienas puikiai sugebame įsipainioti į savo darbų sureikšminimo voratinklius.

Kol nepradėjau praktiškai kasdien būti bendruomenėje, man ji pirmiausia buvo Kęstutis ir jo talkininkai, bendražygiai, Vienus pažinojau geriau, kitus – prasčiau. Supratau, kad padėti ir palydėti priklausomą žmogų sveikimo keliu, panašiai kaip užauginti vaiką, reikia viso kaimo. Šiuo metu šiame „kaime“ vis dar bandau atrasti savo vietą. Tačiau taip pat aiškiai jaučiu, kad šiandien man bendruomenė – tai visi namiškiai, nesvarbu, ar darbuotojas, ar reabilitantas, ar reintegrantas.

Sunku ar lengva? Manau, kad nenustebinsiu nieko, kad kasnakt sapnuoju tuos, kurie sveiksta bendruomenėje. Nešiojuosi juos galvoje ir širdyje. Tai nėra lengva ir dar neturiu atsakymo, kaip galiu nuo to atsitraukti, dar tik mokausi tai atiduoti Viešpačiui..

Kitas sunkus dalykas – neišvengiamai skauda puikybę. Kai negali padėti, kai negali prisibelsti iki kito arba, kai pradedi aiškiau matyti savo ribas ir silpnybes. Žvelgdamas į bendražygius darbuotojus, ne kartą pasijutau, kaip pameistrys tarp įgudusių meistrų. Neretai tenka užkliūti už to, kas kietiems savaime aišku. Kartais jaučiuosi, kad painiojuosi po kojomis.

Tačiau kaip kitaip galima gydyti savo puikybę? Jaučiu, kad bijau nuvilti Kęstutį ir tuo pačiu mokausi paprasčiausiai daryti tai, ką šiuo metu sugebu, klausytis, mokytis ir priimti tai, kad dabar sugebu tik tiek.

Kodėl man gera ir paprasta bendruomenėje, nepaisant visų dalykų, kuriuos minėjau? Nes man nereikia vaidinti, stengtis, kad galėčiau atjausti, priimti ir mylėti tuos kenčiančius žmones, kurie bando sveikti. Nė vienas jų man neatrodo antrarūšis ar kuo nors prastesnis už mane. Veikiau bandau iš kiekvieno kažko išmokti ir, tikiu, kad visi jie puikiai mato, kad esu su jais tikras. Na, o būti ten, kur nereikia apsimetinėti, vaikytis įvaizdžio, kur susiduri su nenugrimuota tikrove, neįkainojama patirtis.

Per visus penkiolika metų Bendruomenė keitėsi. Manau, kad tai svarbu. Viskas prasidėjo nuo nedidelės reintegracinės bendruomenės prie Pavilnio bažnyčios ir vienuolyno. Griežtai tik vyrai ir jų nedaug. Paskui pamenu persikėlimą į Paco gatvę. Nuostabus balkonas, beveik virš šventoriaus. Taip pat simboliška, kad bendruomenė buvo virš laidojimo namų. Memento mori.
Atrodė, kad bendruomenė vis išauga savo rūbą ir jai reikia plėstis, ieškoti naujų erdvių. Persikėlimas į Šv. Stepono gatvę atrodė ir kaip galimybė, ir kaip nežinia. Dabartinė bendruomenės teritorija, įrengtos patalpos – tai nepalyginama su tuo, nuo ko teko pradėti, persikėlus.

Gerai pamenu ir tuos laikotarpius, kai Kęstučiui teko daryti žygdarbius, kad kažkokiu būdu bendruomenė išliktų. Nes tikrai niekada nebuvo minties uždėti visą išlaidų naštą ant pačių save prikankinusių žmonių pečių. Stebuklų negalima nusipirkti. Neįsivaizduoju „komercinės“ AŠ ESU. Tačiau tiek pačiam Kęstučiui tai kainavo ir kainuoja labai daug jėgų. Kaip ir darbuotojams. Guodžia tai, kad visi tokie „kvaileliai“ kraunasi turtą Danguje.

Šiandien visi reabilitantai gyvena šiltai ir patogiai, valgo sočiai ir skaniai, kasdien jais rūpinasi tikrai geri specialistai, kurie nuolat stengiasi tobulėti.

Tačiau sveikimas neturi garantijų. Priklausomybių drakonas tikrai netapo nei tingesnis, nei mažiau klastingas. Dar daugiau, naujos cheminės medžiagos, priklausomybių puokštės smogia taip, kad daugumai tenka ne tik priklausomybė, bet ir įvairiais būdais „išsprogdintas“ vidus. Kitas dalykas – net ir viltingiausi absolventai grįžta į bepročiaujantį pasaulį. Jame sunku išbūti. Gelbėja tas MES, jei jam buvo skiriamas dėmesys.

Tarsi buvo paprastas klausimas – kas man AŠ ESU bendruomenė? – o atsakymas išsirangė visomis kryptimis.
Man tai labai svarbi Kelio bendrija, noras bent kažkuo padėti Kęstučiui, kuris man yra autoritetas pasaulyje, kuriame itin sunku juos atrasti. Taip pat tai yra artimo meilės mokykla, kuri man duoda gerokai daugiau nei aš sugebu jai duoti. Dėkoju už tai ir priimu, neapsimesdamas, kad to man nereikia.