Justina Kymantienė. Kas yra priklausomybė medicininiu požiūriu?

Medicininiu požiūriu, priklausomybės sindromas – tai elgesio, fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, susiformuojantis dėl kartotinio psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Šiam sindromui būdingas stiprus troškimas vartoti psichoaktyvią medžiagą ir sunkumai kontroliuoti vartojimą, nepaisant žalingų pasekmių. Kiti minėtini šio sindromo požymiai – atsiradusi tolerancija ir abstinencijos būsena. Kartotinis psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas gali sąlygoti pokyčius centrinėje nervų sistemoje. Šie pokyčiai susiję su neuromediatorių apykaitos sutrikimais smegenyse. Galimi pokyčiai įvairiose grandyse, atsakingose už malonumo patyrimą, streso išgyvenimą, sprendimų priėmimą, impulsų kontrolę ir kt. Šie pokyčiai paaiškina, kodėl priklausomas asmuo patiria tokį stiprų norą vartoti psichoaktyvias medžiagas – jam gali būti sunku patirti malonumą iš veiklų, kurios natūraliai jį sukelia (valgymas, teigiamos socialinės sąveikos), gali būti sunkiau įveikti stresą, valdyti impulsus. Dėl šių priežasčių priklausomam asmeniui nutraukti vartojimą ir išlaikyti ilgalaikę blaivybę be profesionalios pagalbos būtų ypač sudėtinga.

Gydytojas psichiatras, remdamasis Tarptautine ligų klasifikacija (TLK-10), priklausomybės sindromą diagnozuoja tada, jei trys arba daugiau iš žemiau nurodytų požymių buvo patirti per praėjusius metus:

• Stiprus arba kompulsyvus noras vartoti psichoaktyvią medžiagą;
• Sunku valdyti elgesį, t. y. vartojimo pradžią, pabaigimą arba vartojimo intensyvumą;
• Fiziologinės abstinencijos būsena, pasireiškianti būdingu medžiagai abstinencijos sindromu arba tos pačios medžiagos vartojimu, norint palengvinti abstinencijos simptomus arba jų išvengti, kai asmuo medžiagos vartojimą nutraukia arba sumažina;
• Tolerancijos požymiai, rodantys, kad didesnės psichoaktyvių medžiagų dozės yra reikalingos tam, kad būtų pasiektas efektas, kuris pradžioje buvo pasiekiamas mažesnėmis dozėmis (individai, priklausomi nuo alkoholio ir opioidų, gali vartoti tokias dideles paros dozes, kurios sunkiai apnuodytų ar sukeltų mirtį asmenims be priklausomybės);
• Visiškas nesidomėjimas kitais pomėgiais ar interesais, daug laiko skiriama medžiagai gauti arba vartoti, arba atsigauti nuo jos poveikio;
• Medžiagos vartojimas, nepaisant akivaizdžiai žalingų pasekmių – kepenų pažeidimai, depresijos būsena po intensyvaus vartojimo ar kt..