Pasakojimas apie du brolius
Viename mieste gyveno du broliai. Ji čia buvo gimę ir niekur už miesto sienų nebuvo išėję. Kartą jie nutarė, kad reikia pasižiūrėti, kaip žmonės už miesto gyvena. Nuėjo į šalia esantį kaimą.
Eidami į kaimą pro laukus, broliai pamatė, kaip valstietis aria žemę ir nustėro.
– Ką jis daro? Jis gražią lygią žemę vagoja ir taip sugadina buvusią tvarką. Taip buvo gražu, kai tai buvo pievva, apaugusi žole, tačiau tas valstietis viską sugadino.
Dar labiau brolius apėmė nuostabą, kai pamatė, kad keli vyrai eina per išvagotus laukus ir barsto grūdus.
– Beprotybė. Jie ima gerus kviečius ir meta juos į purvą.
Viena siš brolių tiek pasipiktino, kad pareiškė:
– Man nepatinka šis kaimas, čia gyvena keisti žmonės. Geriau grįžtu atgal į miestą.
Kitas brolis liko kaime. Bėgo laikas ir jis pastebėjo ryškius pokyčius. Pasėtas laukas ėmė dygti jauna žaluma, dar gražesne ir švelnesne nei anksčiau. Šis atradimas jam padarė tokį įspūdį, kad jis parašė broliui, jog šis atvyktų ir pats įsitikintų, kokie nuostabūs pokyčiai įvyko kaime.
Brolis atvyko ir iš tiesų buvo sužavėtas.
Laikui bėgant žalieji ūgliai virto auksinėmis varpomis. Dabar jie abu suprato, ką ūkininkas dirbo. Kai kviečiai subrendo, jis atsinešė pjautuvą ir pradėjo pjauti. Tuomet nekantrusis brolis sušuko:
– Jis pamišėlis! Visus šiuos mėnesius jis taip sunkiai dirbo, augino nuostabius kviečius, o dabar pjauna juos savo rankomis!
Kokia kvailystė! Bjauru žiūrėti! Grįžtu į miestą!
Kantrusis brolis toliau gyveno kaime. Jis stebėjo, kaip ūkininkas suveža kviečių varpas į kluoną, kaip sumaniai atskiria grūdus ir džiaugiasi, kad jų yra šimteriopai daugiau,nei pasėjo. Tik dabar broliui tapo aišku, ką visą tą laiką darė kaimietis.
Taip pat yra ir su gyvenimu bei Dievo planu kiekvienam iš mūsų. Tačiau mes, dažniausiai matydami tik nedidelę visos dieviškosios tvarkos detalę, negalime suvokti, kas vyksta, piktinamės. Labai svarbu neprarasti kantrybės ir, labai tikėtina, tai, kas atrodė, kaip nesėkmės, nesuprantami dalykai, galiausiai duos šimteriopą vaisių.
