Albinas Šnipas. Apie priklausomybę nuo lošimo: nesupainiokime priežasčių ir padarinių

Ir alkoholikas, ir narkomanas, ir patologinis lošėjas išgyvena praktiškai tuos pačius jausmus. Panašus ir jaudulys, kuris apima vien nuo minties apie pavartojimą ar lošimą. Priklausomybės nuo lošimo specifika – labai dažnai pati liga supainiojama su jos pasekmėmis. Daugelis patologinių lošėjų save įtikinėja: bėda tik ta, jog jiems nesiseka, kad jie prasilošia ir turi daug skolų. Jei pavyktų kaip nors jas atiduoti, tai esą viskas būtų gerai.

Tai iliuzija ir neigimas – pinigai patologinio lošimo atveju yra antraeilis dalykas. Bėda daug didesnė: žmogus tampa vergu, deformuojasi santykis su kitais ir savimi. Problema ir tai, kad narkomanija socialiai smerkiama, vis griežčiau pasisakoma prieš alkoholizmą, o lošimas suvokiamas kaip visiškai normalus dalykas. Žmonėsnet nesusimąsto, jog ne tik dozės ieškantis narkomanas ar pagiringas alkoholikas, bet ir patologinis lošėjas yra asocialus asmuo, kuris gali padaryti bet ką, kad tik pasiektų norimą tikslą: net vogti ar užpulti kitą žmogų.

Mažai kas žino, kad patologinis lošėjas pasiekia labai panašią emocinę stadiją, kaip nuo svaigalų priklausomi žmonės, kai niekas gyvenime nebeteikia džiaugsmo. Tuomet jaučiasi be galo vienišas ir graužiasi, jog vis labiau klimpsta į dugną. Lošėjo situacija dažniausiai net blogesnė nei narkomano ar alkoholiko, nes neteko girdėti apie narkomanus ir alkoholikus, kuriuos kreditoriai vežasi į mišką, grasina nužudyti ne tik juos, bet ir artimuosius. Tai daugumos prasilošusių lošėjų gyvenimo dalis. Alkoholikas gali pragerti viską, kas yra namuose, narkomanas gali prisidaryti skolų, vogti, tačiau paprastai tik priklausomo nuo lošimo žmogaus skolos siekia šešiaženkles sumas.

Alkoholis dar suvokiamas kaip problemų šaltinis, o įvairios loterijos, azartiniai lošimai atrodo visiškai nekalti užsiėmimai. Na, nebent retsykiais pasiūloma griežčiau kontroliuoti ar uždaryti kazino, bet visos lažybos atrodo visai nesusijusios su galima patologija.

Kai kalbame apie lošėjus, galima kalbėti apie tris etapus.

Pirmiausia būna laimėjimų etapas, kai žmogus „užkabinamas“. Tai gali būti laimėta solidi suma, tačiau gali būti ir paprasčiausia konstatacija, kad jis ar ji gerai praleido laiką, atsipalaidavo, išsivadavo nuo įtampos. Tai etapas, kai žmogus jaučiasi atradęs „aukso gyslą“.

Kitas etapas – pralaimėjimų ir nesėkmių. Netrukus išryškėja ir kaina, kurią tenka mokėyi. Lošimų atveju labiausiai dėmesį atkreipia sparčiai augančios skolos, tačiau ne mažiau svarbu ir pasikeitęs žmogaus mąstymas, santykiai su kitais.

Trečioji fazė – desperacija, kai žmogus pradeda suvokti praradimus, bet negali sustoti, nes yra valdomas priklausomybės.

Lošimai, narkotikai, alkoholis – tai priemonė būsenai pakeisti.Norisi gerti ne dėl to, kad skanu, bet todėl, jog išgėrus pakis būsena, atsipalaiduosiu. Net ir sveikstantis lošėjas ar kitas priklausomas žmogus neretai sako, jog jam tos kankinančios būsenos, kurios persekiojo vartojant ar lošiant, neretai pradeda atrodyti kur kas mažesnis blogis nei stresas, sudėtingos situacijos ir dilemos, kurias tenka spręsti kasdieniame gyvenime. Priklausomo žmogaus elgesio modeliai jam sukurdavo, tegu ir iliuzinį, saugumą ir aiškumą. Sveikstant labai svarbuatrasti naujų atramų, keisti įprastas reakcijas.

Patologinis lošėjas lošia jau nebe dėl pinigų. Jei sveikas žmogus išlošia, jis tuos pinigus gali išsinešti ir jais naudotis. Su priklausomu žmogumi yra visai kitaip. Jis neišsineša laimėjimo, jei toks būna, o jei išsineša, tai tik iki kito kazino. Ilgainiui jis jau pats žino, kad vis vien nenurims, kol visko nepraloš. Jam reikia ne laimėjimo, bet galimybės lošti bet kuria kaina ir patirti tą užsimiršimą, „pabėgimą nuo tikrovės“.

Skirkime dvi sąvokas: „priklausomybė“ ir „priklausymas“. Kiekvienam žmogui labai svarbu priklausyti kuriam nors dariniui, tačiau priklausomybė yra kas kita nei paprastas priklausymas: tai situacija, kai žmogus pradeda sau kenkti, nes dingsta jo valios laisvė: žmogus iš tiesų nebegali rinktis, jam yra primetami tam tikri elgesio modeliai. Iš pradžių žmogus juos renkasi, nes protas, remdamasis neteisinga informacija, juos pateikė kaip gerus, tačiau vėliau nebesugebama savęs apgauti, kad toks elgesys nėra savidestruktyvus. Tačiau net tai suprasdamas žmogus nebegali liautis elgęsis destruktyviai. Priklausomybė, ar ją vertintume kaip ligą, ar kaip apsileidimą, pirmiausia reiškia laisvės netekimą.

Priklausomam žmogui labai sunku pripažinti, jog jis serga ir nebegali laisvai rinktis. „Praregėti“ padeda tik praradimų skausmas. Mano darbo patirtis rodo, kad paprastai priklausomi žmonės, kurie nepatyrė didesnių praradimų, savo valia į specialistą pagalbos nesikreipia.

Skausmas šiuo atveju atlieka pozityvų vaidmenį, nes skatina žmogų ieškoti išeities. Todėl ir sakoma: svarbu, kad užsidegtų laužas po priklausomo žmogaus sėdyne – skolos spaudžia, santykiai su artimaisiais griūva, profesinė veikla pateko į aklavietę ar panašiai.

Taip pat jau įsitikinau, kad nėra paveikesnio dalyko priklausomam žmogui, kaip sveikstančių priklausomų žmonių liudijimai, gyvenimo istorijų pasakojimai. Juose priklausomas žmogus atpažįsta ir savo gyvenimą, dilemas, su kuriomis susiduria, ir, svarbiausia, – jos sustiprina viltį, kad galima iš visos tos pelkės ištrūkti.