Kun Kęstutis Dvareckas. Liudiju, kad sveikimo kelias yra

Kunigo Kęstučio Dvarecko, vadovaujančio „Caritas“ reabilitacinei ir reintegracinei bendruomenei „Aš esu“, gyvenimo istorija vingiuota.Augo darnioje šeimoje, gerai sekėsi mokytis, baigė kunigų seminariją, buvo daugelio mylimas kunigas. Paskui narkotikai ir grimzdimas iki pat dugno. Kalėjimas. Tada vėl kelias atgal į gyvenimą ir mokymasis gyventi iš naujo.

Pateikiame Kęstučio Dvarecko pasakojimą apie savo priklausomybę, sveikimo kelią, taip pat ir patarimus, išskaitytus ne iš vadovėlių, bet subrandintus iš skaudžios patirties. Tiesa, dera pabrėžti, kad šis liudijimas užrašytas prieš  daugiau nei dešimtmetį. Nuo to laiko pasikeitė AŠ ESU bendruomenė, kuri buvo sukurta integracijai, o dabar taip pat daug dėmesio skiria ir reabilitacijai.

Bėgimas į svaigalus

Šiandien man pačiam nėra paprasta atsakyti į klausimą, kurį dažnai užduoda žmonės – kodėl pradėjau vartoti narkotikus? Kai tik pradėjau sveikti, atrodė, kad vienintelė mano problema arba vienintelis visų mano problemų šaltinis yra svaigalai, jų vartojimas. Maniau, man užtenka atsisakyti svaigalų, pagyventi kurį laiką blaiviai, ir vėl bus tvarka. Bet gyvenant blaiviai skausmas darėsi vis didesnis, ir tik pradėjęs taikyti „12 žingsnių“ programą, supratau, kad svaigalų griebiausi ne iš gero gyvenimo.

Gal išoriškai viskas ir tvarkinga, turėjau tikrai mylinčius tėvus. Mylėjo jie mane kaip suprato. Tarsi ir mokykloje sekėsi.

Tačiau nuo pat pradinių klasių mokykloje jaučiau, jog kažkas viduje ne taip, jog yra gąsdinantis vidinis neatitikimas, baimė būti savimi ir noras pabėgti į kitų lūkesčius. Net nežinau iš kur, bet manyje buvo labai daug nepasitikėjimo savimi ar net savęs menkinimo. Viena vertus, stengiausi visur būti geriausias, norėjau kuo daugiau išmokti, kuo daugiau pasiekti. Man kaip oro reikėjo kitų pagyrimo, pripažinimo. Šis pripažinimas atrodė būtina gyvenimo sąlyga, be kurios negaliu

pats savęs gerbti ir mylėti. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad turiu nusipelnyti kitų meilės, turiu labai stengtis visiems patikti, įtikti.

Pradėjo didėti „žirklės“ tarp išorinio ir vidinio gyvenimo. Tiek šeimoje, tiek mokykloje, tiek draugystėse, tiek seminarijoje buvau aktyvus ir stengiausi visiems patikti, tačiau pats sau atrodžiau nevertas dėmesio, nevykęs, nevertas to įvertinimo, kurį jaučiau. Sau atrodžiau vis didesnis dviveidis. Visą laiką persekiojo įtampa ir keistas jausmas, kad tuoj būsiu demaskuotas.

Paragavęs svaigalų, ne iš pirmo karto, bet pajutau, kad pasiekęs tokią būseną, kai savęs nesigėdinu, kai galiu pakęsti save, kai neskauda, nėra įtampos tarp to, koks noriu būti ir koks esu (kaip tada maniau– blogas). Todėl neturiu vieno atsakymo, kodėl tapau priklausomu.Tik žinau, kad užaugau, dėl daugelio veiksnių susiformavau kaip priklausoma asmenybė ir kad svaigalas buvo labai žalingas, destruktyvus būdas ieškoti savęs. Tai buvo atsakymas į realų autentiškumo poreikį. Deja, melagingas atsakymas į tikrą poreikį. Suprantu, kad žiauriai skamba, bet būdamas blaivas, negalėjau būti savimi. Maniau, kad esu per blogas, jog turiu tą savo blogumą slėpti – tiek nuo kitų, tiek nuo paties savęs, turiu dalyvauti nesibaigiančiose slėpynėse. Svaigalai padėdavo atsipalaiduoti, sumažindavo kaltės jausmą, savigraužą. Narkotikai man leido pabėgti nuo negailestingo, kaltinančio santykio su savimi.

Ar tai reiškia, kad narkotikai man buvo „gėris“? Pirmiausia noriu tvirtai pasakyti, kad net didžiausiam priešui nelinkėčiau tokios kelionės į narkotikų liūną. Ne tik dėl to, kad labai dažnai tai kelionė viena kryptimi, iš kurios negrįžtama. Tačiau ir todėl, kad joje labai daug skausmo ir ne mažiau melo. Tikrai pavydžiu tiems žmonėms, kuriems, kad jie pradėtų rūpintis savimi, išdrįstų priimti save, nereikia į smilkinį įremto pistoleto. Kol nebuvau pavergtas narkotikų, aš nebuvau geras sau, nesirūpinau savimi, tik kaltinau ir niekinau save.

Narkotikai man buvo „gėris“ tik ta prasme, kad atėmė iš manęs jėgas save bausti. Dabar jau esu priverstas rūpintis savimi ir mylėti save, nesman į nugarą alsuoja mirtina, nepagydoma liga. Turiu rūpintis savimi, jei ne iš meilės, tai iš baimės. Žinau, kad, jei kluptels priklausomybės neturintis žmogus, jam tarsi nieko baisaus neatsitiks. Jei aš suklupsiu, nugrimsiu į tikrą pragarą. Šiandien mane nuo vartojimo stabdo skausmo, kurį patyriau, atmintis, ir baimė, nes nežinau, ar antrą kartą man būtų duotas šansas atsitiesti. Laimingi tie, kurie sugeba save pažinti, būti atidūs sau ir be dramatiškų nuopuolių. Kai šiandien manęs klausia, ką galiu patarti kitiems, kas gali apsaugoti nuo vergavimo svaigalams, atsakau, jog labai svarbu įsiklausyti į savo poreikius, rūpintis savimi. Tai ne egoizmas, bet taip pat ir būtina artimo meilės sąlyga. Aš kitą galiu mylėti ir priimti tik tada, jei priimu ir myliu save patį.

Iliuziniai problemų sprendimai

Svaigalus pradėjau vartoti tarsi atsitiktinai – draugų kompanijoje pasiūlė ir pabandžiau. Nieko apie juos nežinojau: koks jų poveikis, kas bus toliau. Pavojingiausia, kad ne iš karto suvokiau, jog klimpstu. Kurį laiką nejutau jokių pasekmių ir tai stiprino melą, iliuziją, kad aš save kontroliuoju, kad pakankamai save pažįstu ir valdau situaciją. Tai, kad kurį laiką tęsėsi kontroliuojamo vartojimo fazė, tik sutvirtino įsitikinimą, kad viskas gerai. Ribos, kai jau nebegalėjau nieko kontroliuoti, paprasčiausiai nepastebėjau. Kaitaliojau svaigalus, kol prisirišau prie to, kuris „labiausiai tiko“. Tiesą pasakius, ilgainiui jau buvo tas pats, ką vartoju. Klimpstant į priklausomybę, atsirado begalė pasekmių, kalčių, gėdų, savęs graužaties. Rytą pabudus, jei būdavo pavykę užmigti, nebuvo klausimo, kad būtent vieno ar kito svaigalo norėčiau, bet tikdavo bet kas, kad tik nejausčiau, kad neskaudėtų.

Svaigalai apgaudinėja, nes jie neišsprendė nė vienos realios problemos. Jie sukūrė iliuziją: ne atsakė į klausimus, bet juos nustūmė, ne įsiklausė į realius poreikius, bet juos nuslopino. Čia kaip su pūliniu rankoje: jie negydė paties pūlinio, bet tik nuskausmino, ir pūlinys didėjo – visa ranka pradėjo pūti. Žudžiau save ir tuo pat metu nieko nejaučiau. Gal dėl to ir sunku yra pradėti eiti sveikimo keliu, nes, išsivalęs iš organizmo nuodus, supranti, kad tos problemos, nuo kurių bėgai į svaigalus, ne tik neišnyko, bet dar kelis kartus padidėjo. Skausminga, bet būtina suprasti, jog tai, kad esi „apglušęs“ nuo svaigalų, dar nereiškia, kad viskas tavo viduje yra gerai. Meluočiau, jei sakyčiau,kad sveikimas – tai vadavimasis iš skausmo. Sveikimo kelyje būna daug skausmo, tačiau jis kitoks nei tas, nuo kurio bėgai. Tai savotiškai saldus skausmas, kai jauti, kaip žaizda užsitraukia. Kiek žinau, kiekvienam priklausomam žmogui kyla pagunda trumpam atsikvėpti, pailsėti, „atleisti vadžias“ ir leisti sau grįžti į tą būseną, kurią sukeldavo svaigalai. Tačiau aš pats jau esu uždavęs sau klausimą – „Ar tikrai tu nori grįžti?“ Tada tvirtai atsakau – ne. Aš puikiai žinau, kad aš galiu vartoti. Žinau, kur gauti svaigalų, galiu jiems gauti pinigų, tačiau aš apsisprendžiu to nedaryti. Pirmiausia, nes suprantu, kad būtent nevartojimas yra didžiausia meilės sau išraiška ir aš nenoriu savęs pasmerkti toms kančioms, kurias jau kartą perėjau.

Savęs klausiu: „Ar aš noriu taip jaustis, kaip buvo?“ Prisiminus, man nugara pagaugais eina ir tikrai nenoriu už „minutės atokvėpį“ mokėti tos kainos…

Dabar, blaivybėje, turiu kitą iššūkį – rasti nežalingų būdų džiaugtis gyvenimu. Man, kaip ir kiekvienam žmogui, reikia poilsio ir atsipalaidavimo akimirkų. Įgūdžių, deja, atsipalaiduoti ir ilsėtis be svaigalų neturiu jokių. Dabar esu kaip mažas vaikas: stengiuosi su savimi draugiškai bendrauti ir ieškoti, kas gi man patinka. Atsimenu vieną br. Gedimino Numagaudžio OFM iš Pakutuvėnų klausimą, kuris mane išmušė iš vėžių: „Kokia spalva tau labiausiai patinka?“ Regis, ten jis norėjo man kažką padovanoti. Klausimas sutrikdė. Išėjęs apsiverkiau, nes nežinojau, ką į šį klausimą atsakyti. Man buvo natūralu, kad patinka ta, kuri turi patikti. Stengiausi būti toks, kokį norėtų mane matyti kiti. Man niekad nekilo klausimas, ką aš mėgstu. Tad dabar, blaivybėje,

tenka ieškoti, suvokti, kas man iš tiesų patinka, ko noriu. Tai svarbu, jog nesijausčiau „nubaustas gyvenimu“, nebūčiau XXI amžiaus kankinys, kuriam tenka gyventi blaiviai, įsitempus. Žinau, kad blaivybėje ašgaliu geriausiai išsiskleisti ir džiaugtis gyvenimu.

Priklausomo žmogaus kasdienybė

Niekada su priklausomybe nesusidūrusiam žmogui sunku įsivaizduoti, kas tai yra. Pavyzdžiui, kokia yra tipinė vartojančio žmogaus diena. Kai žmogus yra aktyvaus vartojimo fazėje, tai visos dienos tampa panašios kaip vandens lašai. Tiesa, dar priklauso nuo to, kuris svaigalas dominuoja. Alkoholikas geria, paskui „nusminga“ ir pabunda su didžiausiu galvos skausmu, fiziniu drebuliu, gėdos jausmu ir vėl bando spręsti problemas tuo, kas jas ir sukėlė. Jei žmogus pradeda vartoti

stimuliuojančias medžiagas, jam išnyksta ribos tarp dienos ir nakties, tarp skirtingų dienų. Būna ir tokių situacijų, kai nebežinai, kada paskutinį kartą valgei ar miegojai. Laikas tarsi praranda savo kontūrus.

Opiatus vartojantis žmogus nuolat jaučia abstinencijos požymius: sąnarių laužymas, kaulų laužymas, galvos skausmas, nerealus šaltis, vidinis drebulys. Pirma jo mintis: turiu kažką daryti, kitaip neiškęsiu. Tada kiekvienas elgiasi „pagal savo sugedimo laipsnį“: vaikinai eina sukčiauti, vogti (pradžioje iš namų, dar skolintis, giliau grimztant jau niekas nebeskolina, tada tenka pačiam pasiimti – pavogti), o nemaža dalis merginų, bijodamos vogti, pardavinėja save. Tikslas vienintelis – bet kokia kaina gauti svaigalą, kad tik taip nebeskaudėtų. Tam kartui gavus – trumpas atokvėpis ir tada vėl prasideda, dažnam giliai įklimpusiam – jau po kelių minučių vėl negera.

Didžiulė problema ir tai, kad dauguma priklausomų žmonių aktyvaus vartojimo stadijoje labai „prisidirba“, tiek sau, tiek kitiems sujaukia gyvenimą: norėdami gauti pinigų, daro nusikaltimus ar prisidarodidžiulių skolų. Pavyzdžiui, aš buvau bailus ir nesiryžau vogti. Net ne dėl kokių nors moralinių įsitikinimų, jie priklausomą žmogų menkai teveikia, bet iš baimės, kad sužinos tėvai, kad būsiu pagautas. Todėl aš daugiausia „žaidžiau“ su bankais ir kreditais. Pradžioje paėmiau vieną nedidelį vartojimo kreditą, paskui paėmiau kitą, didesnį, norėdamas padengti pirmąjį. Deja, net nepavyko grąžinti skolos, nes paimtą paskolą išleidau vartojimui. Tada Kredito unijoje dar didesnę paskolą paėmiau, sakydamas sau, kad tokiu būdu padengsiu ankstesnes skolas. Pamenu, imdamas paskolą jau įskaičiavau ir tai, kad kelis tūkstančius išleisiu svaigalams. Tad į sveikimo kelią įžengiau su nemaža skolų „kupra“, bet, dėkui Dievui, nepadaręs jokio kriminalinio nusikaltimo. Esu labai dėkingas pirmiausia savo tėveliams, kurie sveikstant labai palaikė ir padėjo grąžinti skolas.

Taigi aktyviai vartojančio žmogaus kasdienybė – tai nuolatinės manipuliacijos, siekiant gauti svaigalą, kuris vienintelis gali išvaduoti iš to nepakeliamo blogumo, kuris praktiškai be atvangos kamuoja. Jeipradžioje dar jauti kaifą, tai paskui rūpi jau tik tai, kad nebūtų nepakeliamai bloga.

Na, o sveikstančio žmogaus dienotvarkėje vienas iš sunkiausių iššūkių – susiplanuoti dieną, turėti rėmus. Svarbu turėti tam tikrą ritmąir struktūrą. Aš pats kiekvieną rytą pradedu „pirmuoju žingsniu“ iš„12 žingsnių“ programos – tai yra pripažinimu, kad esu bejėgis prieš ligą ir negaliu pats suvaldyti savo gyvenimo. Tai apmąstau eidamas į vonios kambarį. Kartais liūdnai, kartais linksmai. Tada pradedu melstis. Tai pirmiausia kreipimasis į Dievą, kaip aukštesniąją galią, jog

Jis padėtų šiandien išgyventi blaiviai, viską priimti blaiviai, reaguoti sveikai, nesureikšminant ir nesusireikšminant. Tada pusryčiauju, einuį darbą. Stengiuosi, kad jau ryte turėčiau tam tikrą dienos planą, žinočiau, ką noriu padaryti. Po darbo dažniausiai vyksta kurios norssavitarpio pagalbos grupės užsiėmimas. Apmąstau, ką išgirdau, pasikalbu su kitais. Tada stengiuosi pasivaikščioti. Vakare prieš miegą vėl sąžinės perkratymas arba dienoraščio rašymas – tai pastanga peržvelgti visus dienos įvykius, kas pavyko, kas ne. Tokio peržvelgimo tikslas tikrai nėra nuteisti save ar apkaltinti, bet veikiau susimąstyti ir paklausti savęs, kas nutiko, kodėl vienas ar kitas dalykas nepavyko, ką kitą kartą tokioje situacijoje turėčiau daryti. Labai svarbus susivokti, kur mano puikybė neleido paprašyti pagalbos, kai jos reikėjo, kur mano savigyna suveikė, kai jos visai nereikėjo, ir perėjau į puolimą.

Mes, priklausomi žmonės, turime ypač stiprų savigynos mechanizmą,polinkį neigti, užsisklęsti. Neretai pajuntu: kalbu su žmogumi, tačiau ne tiek kalbu, kiek tarsi atmušinėju žodžius, kaip kamuoliuką rakete. Vakarinis dienos permąstymas labai svarbus dalykas – jie padeda visokeriopai augti. Galima tą peržiūrėjimą atlikti labai įvairiai: rašyti dienoraštį, susitelkti į situacijų analizę ir t.t.

Apie sveikimo pradžią

Kartais manęs klausia – kaip pasiryžai keistis? Atsakyti tenka, jog pats tam nepasiryžau. Kai dabar galvoju, labai trūko ir elementarios informacijos apie tai, kokia tai liga, kaip įmanoma iš jos vaduotis, kasgali padėti. Labai ilgą laiką buvau susitaikęs su mintimi, kad vartojimas – tai didžiulė mano nuodėmė ir visaip smerkiau save, kad joje pasilieku, kad esą nepakanka valios susiimti. Kai pajutau, kad įklimpau iki ausų ir jau nebeišlipsiu, man net nekilo noras kažkaip bandyti kapstytis ar prašyti pagalbos. Buvo ir akimirkų, kai atrodė, kad pavyks susitvarkyti, savo jėgomis išsikapstyti. Kartą buvau nuėjęs pas gydytoją. Nesakiau, kokią iš tiesų problemą turiu, tačiau pasiskundžiau bendromis problemomis. Išrašė raminamųjų ir antidepresantų. Bandžiau tvarkytis su jų pagalba, tačiau tai negalėjo manęs grąžinti į gyvenimą. Buvo tokių atvejų, kai sakydavau, jog susirgau, ir savaitei išvažiuodavau pas tėvus, kur visiškai nevartodavau. Aš sau melavau, jog vienintelė mano problema – tai, kad vartoju, jei nustosiu, vėl viskas bus idealu.

Būdavo, kad ir kelis mėnesius nevartodavau, tačiau paskui apimdavo tokia neviltis, vidinis skausmas… Yra toks geras posakis apie priklausomo žmogaus būseną: nevartoju, tačiau lengviau nesidaro. Tada paprastai vėl metiesi vartoti.

Buvo trumpas laikotarpis – pusdienis, kai tokias teorines galimybes svarsčiau: gal skambinti tėvams ir sakyti, kad „pribridau“… Bet iškart atsirado abejonė ir baimė: o ką jie padarys, tik „sunervuosiu“, o jie niekuo negalės padėti? Dar galvojau: gal kur kitur kreiptis, bet baimės, gėdos jausmas, net nežinau kas, mane stabdė, ir man vienintelė išeitis atrodė mirtis. Pradėjau galvoti apie savižudybę, net sau įteigiau, kad tai vienintelis „visiems patogus“ būdas, kaip spręsti problemas.

Netrukus buvau sulaikytas teisėsaugos pareigūnų dėl to, kad turėjau nelegalių svaiginimosi medžiagų. Pradžioje dar bandė „pripaišyti“ ir kitus dalykus, tačiau netrukus paaiškėjo, kas kaip. Man tie žodžiai, kad „buvau sugautas“ ir įkalintas, šiandien reiškia ne tik kritimą į dugną, bet kartu ir išgelbėjimą. Buvau tomis grotomis Viešpaties sugautas, nes tai buvo vienintelis būdas, galintis apsaugoti mane nuo beprotybės ir savižudybės. Pradžioje jaučiausi visiškai Dievo išduotas ir labai

ant Jo pykau. Buvau parengęs tokį gražų pasiaukojimo planą, kuris dabar, kai viskas išėjo viešumon, neteko prasmės. Paskui atėjo lūžis ir supratimas, kad Dievui nėra per menkų žmonių, ir Jis sutinka dėl žmogaus nusižeminti, priimti patyčias, nusileisti iki paties dugno. Jam visai nereikia mano nuopelnų, Jam reikia manęs paties, ir dėl manęs Jis pasirengęs viską padaryti.

Iš viso dvidešimt parų išbuvau sulaikytas. Teko būti ir kalinių su- laikymo punkte, kurį atsimenu kaip košmarą, taip pat Lukiškėse. Pamenu, kad pradžioje ypač buvau šokiruotas ir išsigandęs ir reagavau apatišku miegu. Taip tęsėsi dvi ar tris paras. Labai skausmingai reagavau į advokato pasirodymą, į žinią, kad viską jau žino mano tėvai. Stengiausi ginti visas mintis ir nugrimzti į miegą. Paskui, po geros savaitės, mane pervežė į Lukiškes laukti teismo. Čia sutikau psichologą,

kuris man pirmą kartą gyvenime papasakojo svarbius dalykus apie mano ligą ir, svarbiausia, apie tai, kad yra galimybė iš jos kapanotis.

Bėgti nuo savęs jau nebebuvo galimybės, nes buvau uždarytas tarp keturių sienų, buvau visą parą vienas. Neišvengiamai turi išpūliuoti, išrėkti, išbūti, ir pamatai, kad nesi toks blogas, pamatai, jog tavyje – ne vien mėšlas, bet ir Dievo atspindys. Tačiau šis pamatymas nėra staigus nušvitimas, bet ilga, nesibaigianti sveikimo kelionė. Nebebuvo motyvo mirti, nes dabar visi žinojo apie mano ligą. Grįžo noras gyventi, tik kartu grįžo ir sutrikimas, jog nežinau, ką tai reiškia, ką turiu daryti.

Sveikimo kelyje

Išleistas iš kalėjimo važiavau į kaimą pas tėvus. Laukiau eilėje gydytis pagal „Minesotos“ programą. Beveik du mėnesius kaime su tėvais prabuvau, dirbau įvairius ūkio darbus, man atrodė, kad jau viskas gerai. Net kartą su giminaičiais išgėriau alkoholio ir pagalvojau, kad galiu gyventi be narkotikų, galiu, kai reikia, išgerti ir tiek. Sakiau, kad visos problemos išsisprendė.

Kai atėjo eilė į „Minesotą“, aš vienintelį klausimą skyriaus vedėjai uždaviau: ar po programos gausiu pažymą, kad sveikas? Man reikėjo kažko apčiuopiamo, tiek kitiems nuraminti, tiek sau, kad jau pasveikau. Nesuvokiau ligos masto.

Tik „Minesotos“ programa man leido suvokti, kiek labai esu sužeistas ir apgriuvęs. Sunkiausia buvo pripažinti sau, kad nėra nė vienos gyvenimo srities, kurioje nesireikštų mano priklausomybė. Turėjau suabejoti viskuo, pradedant visiškai elementariais dalykais, ką jau maniau žinąs. Ėjimas sveikimo, puikybės tirpdymo link buvo labai skausmingas. Tik tada pajutau palengvėjimą, kai išdrįsau pripažinti sau, kad esu silpnas ir pralaimėjau priklausomybei, kad pats nieko nebegaliu

susitvarkyti. Tačiau iki tol, kol tai pripažinau, bandžiau iš visų jėgų viską kontroliuoti. „Minesotos“ programos darbuotojams aiškinau, koks mano atvejis yra ypatingas, kad jie nesugeba suprasti, kas iš tiesų manyje vyksta. Tačiau aplink save mačiau priklausomus žmones ir tai, kad dauguma jų problemų, reakcijų, gynybos būdų yra tokie pat, kaip ir mano. Kad ir kiek su tuo nenorėjau sutikti, tačiau, kai grupėje girdėjau kitus pasakojant apie save, turėjau pripažinti, kad tai kartu yra

pasakojimas ir apie mane. Beje, tos savitarpio pagalbos grupės, kuriose žmonės dalinosi savo skausmu ir patirtimi, man buvo didelis impulsas persilaužti ir susitaikyti su savo silpnumu. Žinojau, kad nesu vienas. Man giliai į širdį įsirėžė, kai nuėjau į pirmąjį grupės susitikimą –jaučiausi labai nejaukiai, sutrikęs. Grupės vedantysis, man prisistačius kaip naujokui, pasakė: „Ačiū, Kęstai, mes mylim tave.“ Man tai įstrigo – prisipažįsta meilėje, kai sakau, jog esu narkomanas, priklausomas. Myli ir priima ne nepaisant to, kad esu priklausomas, bet kaip tik dėl to, kad toks esu. Man tai buvo labai svarbu ir dabar aš pats stengiuosi nepamiršti to pasakyti mūsų naujokams, kai tenka būti vedančiuoju kurioje nors grupėje.

Mane sukrėtė, jog už tai, kad esu prisidirbęs iki ausų, kad esu sugriuvęs narkomanas, sulaukiau ne pasmerkimo, moralo, bet pasijutau priimtas ir tie žodžiai, jog čia esu mylimas, buvo nuoširdūs. Esu mylimas ne todėl, kad esu geras, kad kažko pasiekiau, kad galiu jiemskažką duoti, bet todėl, jog esu priklausomas – reiškia, esu jų brolis skausme. Paskui pradėjau smalsiai tyrinėti tuos žmones, klausdamas, ką jie daro, jog jiems pavyksta sveikti?

Pamažu ėmiau suprasti, kokia tai liga: įklimpau rimtai, ir niekas per savaitę ar mėnesį nepasikeis – aš privalau, bene pirmą kartą gyvenime, skirti laiko sau. Supratau, kad negaliu paprasčiausiai grįžti namo pas tėvus, nes esu tas pats narkomanas, kad manyje begalinis chaosas ir griuvėsiai ir man reikia saugios aplinkos, kurioje galėčiau gydyti vidines žaizdas. Apsisprendžiau vykti į reabilitacinę bendruomenę. Dėkui Dievui, kad apsisprendžiau dar iki tol, kol buvau išmestas iš „Minesotos“ programos už taisyklių nesilaikymą. Tikrai teisingai išmetė ir esu už tai dėkingas – man buvo prablaivinanti patirtis. Tad iš karto iškeliavau į Pakutuvėnus traukiniu. Net neužvažiavau namo, dėl ko tėvai kiek supyko, net nesusirinkau reikiamų daiktų. Skubėjau važiuoti, skubėjau gelbėtis.

Atvykau į Pakutuvėnus. Visi, kam teko čia būti, kam teko čia sveikti, žino, kad tai ypatinga vieta. Tuo laiku man labai reikėjo autoriteto, ir brolis Gediminas Numgaudis tokiu tapo. Buvau jį praktiškai sudievinęs, žiūrėjau kaip į šventąjį ir tik paskui supratau, kad jis irgi žmogus.

Pakutuvėnuose įvyko svarbiausias lūžis – radikaliai pasikeitė mano santykis su Dievu. Nuo religinio tarnavimo prie asmeninio: pajutau, kaip Jis mane augina, puoselėja, jaučiu Jo malonę ir kasdienes dovanas. Taip pat čia turėjau žengti ir tolesnius žingsnius pagal „12 žingsnių“ programą. Labai padėjo kiti priklausomi žmonės, kurie buvo šalia. Taip pat Pakutuvėnai man buvo saugi vieta maištauti ir „išpūliuoti“ visą susikaupusį šlamštą, kurį tiek laiko laikiau užgniaužęs. Buvau

nusiskutęs galvą, nustodavau kalbėti su kitais, kalbėjau žargonu, visaip provokavau darbuotojus ir brolius pranciškonus. Man viso to reikėjo,o dar labiau reikėjo suvokti, kad tiek brolis Gediminas, tiek sesė Virginija vienodai reaguoja tiek į mane besidarkantį, tiek ir į besistengiantį būti geru. Supratau, kad jie mane priima ne dėl to, kaip aš elgiuosi. Ypač brolis Gediminas nuosekliai mokė nebėgti nuo atsakomybės už savo veiksmus, savo reakcijas. Vis bandžiau permesti jam sprendimo teisę, tačiau jis vis ją grąžindavo. Pakutuvėnuose supratau, kad negaliu pakeisti pasaulio, negaliu pakeisti pagal savo įnorius kito žmogaus, tačiau galiu pakeisti savo santykį su kitu žmogumi. Suvokiau, jog esu atsakingas ne už kitą, bet pirmiausia už save, kad kitam „neprikiaulinčiau“, nesmukdyčiau jo, būčiau sąžiningas santykyje. Aš esu laisvas reaguoti, ir niekas negali iš manęs atimti tos vidinės laisvės. Mane galima pririšti prie stulpo, bet laisvės reaguoti savaip niekas negali atimti.

Anksčiau dažnai jausdavausi aplinkybių auka. Vartodamas svaigalus teisinausi, kad viskas – dėl susiklosčiusių aplinkybių. Pakutuvėnuose suvokiau, kad apsisprendimas priklauso man, o ne aplinkybėms, jog mano atsakomybė ne pabėgti, o būti tiesoje. Pakutuvėnuose dažnai bėgau nuo konfliktinių situacijų, slėpiausi nuo kitų ir nuo savęs. Tačiau taip pat buvau kantriai mokomas, kad konfliktas nėra tragedija, kad nėra blogai supykti, o kartais tai net būtina, jei noriu likti sąžiningas.

Bendruomenė „Aš esu“

Sveikdamas suvokiau, kad vienas lauke – ne karys, kad mano didžiausias priešas neretai esu aš pats. Yra toks posakis – priklausomasis pats su savimi yra prasta kompanija. Tad baigęs reabilitacinės bendruomenės programą suvokiau, kad mano sveikimui gyvybiškai būtinas Kitas. Ir ne tik Dievas kaip tolimas, mano kasdienybės per daug neveikiantis Buvimas, bet Dievas kitame žmoguje. Dėl to visą laiką stengiausi gyventi su kitais ir tarp kitų. Iš pagarbos savajam silpnumui ir kabinimosi į blaivybę palaipsniui išsirutuliojo bendruomenė, kurią pavadinome – „Aš esu“. Tai sveikstančių priklausomų asmenų reintegracinė bendruomenė, kurioje mokomasi tapti savimi, būti savimi…

Stengiamės padėti kitiems, nes tik padėdami kitiems, padedame sau…

Apie pagalbą sveikstantiems

Manau, kiekvienas ligonis patvirtins, kad nėra malonu, kai tavęs gailisi. Paprastai tai tik kerta per savivertę. Daug svarbiau jausti, kad kitas tave priima, supranta, būna kartu, išsaugo santykį.

Kaip geriausia padėti priklausomam žmogui? Tikrai ne moralizuojant ar tuščiai guodžiant, kad viskas gerai. Labai svarbu – ramus buvimas šalia, drįstant sakyti tiesą, jog situacija rimta. Svarbi ir drąsa pripažinti, kad nežinai, ką daryti, kaip padėti. Teisuoliškumas ir visažinystės iliuzija gali tik pakenkti, bet ne padėti.

Labai dažnai tie, kurie nori padėti priklausomam žmogui, pridaro daug klaidų ir tik sudaro palankias sąlygas vartoti toliau. Čia supainiojamas gailestis ir meilė. O gal veikiau galima kalbėti apie baimę, kuri dangstoma gailesčiu. Naikinamos visos vartojimo pasekmės, priklausomas žmogus dangstomas nuo kitų. Tačiau tai tik sudaro sąlygas priklausomam žmogui grimzti vis gilyn. Reikia tokio atskyrimo – „aš tau padėsiu tiek, kiek suprantu, tiek, kiek galiu, o čia nesuprantu ir nepadėsiu“. Svarbu sugebėti sugrąžinti priklausomam žmogui atsakomybę, kurią šis paprastai visais būdais bando permesti kitiems. Jis turi rinktis.

Jei eina į darbą, tai gauna atlyginimą, jei neina – gauna papeikimą ar net netenka darbo. Negaliu pasirinkti už kitą ar perimti jo atsakomybės rinktis. Galiu tik jam padėti informacija, padėti suprasti, jog serga, suvokti, kokia čia liga. Tačiau ir ta informacija negali būti brukama. Ji gali būti siūloma, tačiau neteisinga prievartauti kitą keistis ar galvoti, kad tai, jog nuolat žmogų „pjauname“, jam turės teigiamą įtaką. Visai neseniai į mane kreipėsi priklausomo žmogaus mama. Ji manęs klausė, kaip elgtis su vaiku, kaip jam padėti, o pati niekaip nenorėjo išgirsti, kad pirmiausia jai pačiai reikia pagalbos. Ji klausia, kaip padėti vaikui, tačiau pati jau seniai yra nelaiminga. Visai natūralu, kad jos vaikas nenori gyventi taip, kaip ji – tvarkingai, pasiturinčiai, bet nelaimingai. Visai natūralu, kad jos vaikas maištauja ir tas maištas įgauna net ir destruktyvius pavidalus. Jei ji nori padėti vaikui, pirmiausia turi pati keistis ir priimti pagalbą.

Deja, praktiškai visų tėvų pirminė reakcija yra ta pati – ne manreikia pagalbos ir ne apie mane kalbėkime, tik apie vaiką. Taip pat klaidinga reakcija – savęs kaltinimas, paieškos, ką ne taip padariau.

Nėra prasmės ieškoti kaltų, jog kitas žmogus susirgo. Vieno kalto tikrai nerasime, o kaltųjų paieškos nuveda tik į akligatvį, tolina vieną nuo kito, tolina nuo sveikimo. Teisingai sakoma, kad tėvai yra labai prasti pagalbininkai priklausomam vaikui. Pirmiausia todėl, kad tėvai paprastai skuba gelbėti, prisiima atsakomybę „ištraukti“ vaiką iš ligos.

Tai paprastai komplikuoja, bet ne pagerina situaciją. Bendraujant su priklausomu žmogumi, sunkiausia jam perteikti ligos mastą. Žvelgiant į pasaulinę statistiką, tai nėra menkesnė liga už vėžį ar aids. Statistika negailestinga – labai dažnai tai liga, kuri baigiasi mirtimi. Tad kai įklimpstu į priklausomybę, turiu pripažinti, kad patekau į rimtą bėdą ir nieko nedaryti nebegalima. Kartais priklausomas žmogus man sako, kad susitiko pokalbiui ne dėl savęs, bet tik tam, kad nuramintų tėvus. Tai reiškia, kad dar neprasidėjo sveikimas, kad žmogus dar nesupranta, kas jam nutiko ir puoselėja iliuzijas. Sveikimo prielaida yra suvokimas, kad patekai į kryžkelę, iš kurios tėra tik trys keliai: kalėjimas, mirtis arba ligoninė. Jei nepatinka ligoninė, ilgas gydymasis, tai, deja, keliauji į mirties nagus.

Svarbu suvokti ir tai, kad nėra greitos išeities. Tenka sulaukti keisčiausių klausimų ir pasiūlymų. Būna, kad priklausomo tėvai prašo, kad pasiūlyčiau ką nors greito, esą jie pasiryžę sumokėti, kiek reiks. Vėl girdžiu tokiame siūlyme nenorą kažką iš tiesų keisti. Nieko iš esmės nekeičiant, galima tik vieną priklausomybę pakeisti kita, tačiau žmogui nuo to nebus lengviau. Priklausomybė nėra vien vartojimas, tai ir neteisingas santykis su savimi. Jei šis santykis nesikeičia, tai žmogus išliks nelaimingas, nepaisant to, kad kurį laiką nevartos svaigalų.

Kai pripažįstu, kad priklausomybė yra liga, kartu išsivaduoju iš kaltės, kad tai kažkas gėdinga, kad turiu tik pasistengti, ir viskas susitvarkytų. Tai nėra visiškai nežinoma liga. Yra sveikimo kelias, yra nemažai sveikstančių, yra ir tėvų savitarpio pagalbos grupės – įmanoma be jokios didelės gėdos kovoti kovą už sveikimą, už tikrą sveikimą. Jau geriau lėtai, nuosekliai eiti į tikrą sveikimą negu leisti, kad kažkokia iliuzija, dar vienas pakaitalas atimtų skausmą, nuskausmintų situaciją, bet jos iš esmės nekeistų, negydytų.

Tekstas skelbtas knygoje (NE)PASMERKTI.