Vilma Andrejauskienė. Priklausomybė – tai vidinės laisvės praradimas

Visada pabrėžiu, kad nėra nė vieno žmogaus, kuris būtų absoliučiai savarankiškas. Visi turime ribas ir daugiau ar mažiau esame priklausomi nuo kitų žmonių nuotaikų, elgsenos. Adekvačiai reaguoti nėvienas nesame visagalis, negalime visko patys padaryti ir todėl turime kliautis, pasitikėti kitais. Deja, sveiką priklausomumą neretai pakeičia priklausomybė nuo kurio nors objekto ar veiksmo. Pavyzdžiui, nuo alkoholio, narkotikų, lošimo, sekso, valgymo ar interneto. Objektas ar veiksmas, nuo kurio tampame priklausomi, pradedamas suvokti kaip

„gyvybės šaltinis“, be kurio neįsivaizduojamas gyvenimas. Jis tampa pačia svarbiausia tikrovės dalimi, geriausiu ar net vieninteliu draugu.

Kodėl tai vadinama liga, o ne vien valios trūkumu, moraliniu sil-pnumu? Žmogaus smegenyse įvyksta pokyčių. Keičiasi ne tik reakcijos į pasaulį, bet ir pats pasaulio suvokimas. Priklausomas žmogus pasaulį suvokia kiek kitaip nei kiti ir veikia vadovaudamasis šio suvokimo logika, kuri aplinkiniams paprastai atrodo absurdiška. Labiausiai stebina, jog priklausomas žmogus atkakliai jos laikosi. Priklausomas žmogus manipuliuoja tiek savimi, tiek visais aplinkiniais, tačiau negalima sakyti, kad jis sąmoningai meluoja. Deformuotame ligos jo sąmonės pasaulyje jis elgiasi nuosekliai ir net piktinasi, kad aplinkiniai esą nesuvokia elementarių dalykų.

Tačiau net ir nesąmoningas melas yra melas ir bėgimas nuo tikrovės, nedrįstant priimti gyvenimo tokio, koks jis yra. Ilgainiui priklausomas žmogus pradeda gyventi vedamas vienintelio motyvo – vengti diskomforto, nesvarbu, kas jį sukelia. Svarbiausia, bet kokia kaina nuo jo pabėgti.

Priklausomybė nuolat mažina ir galiausiai atima žmogaus vidinę laisvę, savarankiškumą. Jis jau nebegali rinktis reakcijų, jam jas diktuoja liga, kuria vienintele pasitikima. Liga ilgainiui tampa naudingu aspektu: žinau kuo sergu, galiu pateisinti, pasiteisinti, netgi apsiginti prieš kitus. Kad emociškai „neišprotėtų“ esamoj realybėj, geriau dirbtinai apsisvaigins.

Ligos etapai

Priklausomybė – daugybės pokyčių procesas, tačiau turėtume skirti šiuos etapus.

Aktyvaus vartojimo (laimingo gėriko) etapas, kai žmogus paprastai nepripažįsta savo problemos ir yra įsitikinęs, kad kontroliuoja situaciją. Sąmoningo susilaikymo etapas – kai žmogus galvoja, kad jam apsimoka susilaikyti, nes tokiu būdu išvengs destruktyvių padarinių. Pavyzdžiui, įkalinimo, turto praradimo, asmeninio gyvenimo katastrofų, sveikatos problemų. Šio etapo nereikėtų painioti su įvairiais susilaikymo laikotarpiais, kurie pasitaiko vartojimo metu ir tik sustiprina žmogaus iliuziją, kad jis gali kontroliuoti procesą.

Šių laikotarpių metu priklausomas žmogus negalvoja apie sveikimą, tik apie pertrauką, po kurios galės dar intensyviau vartoti. Sąmoningo susilaikymo etape žmogus pripažįsta, kad vartojimas veda prie destruktyvių padarinių. Tai laikinas laikotarpis. Jis gali tęstis trumpiau ar ilgiau, ir po jo žmogus arba atkrenta į vartojimą, arba pradeda sąmoningą sveikimą (tai trečiasis etapas). Tik po pastarojo jau galima kalbėti apie sąmoningą blaivybę. Nepakanka vien nustoti vartoti, bū-tina išsigydyti žaizdas, kurios stumia į vartojimo glėbį.

Atskirti, kuriame etape yra priklausomas asmuo galima ir pagal tai, kaip jaučiasi pats priklausomasis ir jo aplinka. Susilaikymo etape dar nei pats žmogus nesijaučia saugus ir laisvas, nei jo artimieji gali atsitraukti ir atsipalaiduoti. Sveikimo etape žmogus jaučiasi įgalesnis ir artimieji palaipsniui atsitraukia, sąmoningos blaivybės laike – kas sau, gyvena savus gyvenimus.

Priklausomybės ligos – sunkios ir daugiabriaunės

Kalbant apie priklausomybės ligas, svarbu išskirti bent penkis skiringus kriterijus, klausiant: kokie yra ligos padariniai žmogaus sveikatai, tarpasmeniniams santykiams, socialiniam ir dvasiniam gyvenimui apskritai bei finansinei situacijai. Šiuo atveju svarbiausia ne kas, su kuo, kiek ilgai ir kaip buvo vartojama, bet žiūrima į tai, kokios žaizdos jau padarytos, kaip jas gydyti ir kokios metodikos ar specialistai gali padėti. Rūpindamiesi sveikimu, būtinai turime turėti galvoje visus penkis kriterijus, nes neretai daroma pavojinga klaida – susitelkiama tik į vieną, ir tada galiausiai tenka srėbti neišsipildžiusių lūkesčių bei priekaištų viralą. Pokyčiai ir sveikimas būtinai turi būti kompleksiški, svarbu neskubinti įvykių.

Būtent dėl priklausomybės ligos sunkumo ir jos kompleksiškumo aš laikausi nuostatos, kad priklausomam žmogui, kaip kiekvienam sunkiam ligoniui, geriausia gydytis ligoninėje. Čia yra reikiamų priemonių, kvalifikuota komanda, galinti geriausiai pasirūpinti sergančiuoju. Gydytojas gydo, seselės prižiūri, artimieji lanko ir visi žinosavo funkcijas.

Problemiška, kad tai lėtinė liga, ir žmogus jos nepalieka gydymoįstaigoje. Jis tik, geriausiu atveju, pradeda sveikti, pajunta pokyčių skonį, pradeda rinktis tokį gyvenimo būdą, kuris vestų ne prie ligos komplikacijų, bet prie jos gydymo. Taigi į namus iš gydymo įstaigos (ar tai būtų specializuota ligoninė, ar reabilitacinė bendruomenė) grįžta ne sveikas, bet veikiau sveikti pradėjęs žmogus. Dažnai tokiam žmogui grįžus namo, pastarieji virsta ligonine, kur jau artimieji pasiskirsto funkcijomis, kas bus seselė, kas prižiūrėtoja ar dar kuo nors. Tai sukelia įtampą namuose. Su ja nėra labai sunku susitvarkyti, jei ji tęsiasi savaitę ar dvi – šeima mobilizuojasi ir įveikia išbandymus. Tačiau jei sveikimo procesas, o tai labai tikėtina, užsitęsia mėnesius, šeima pradeda išgyventi krizę. Tuo labiau, kad patys artimieji dažniausiai turi įvairiausių emocinių problemų, žaizdų, kurias sukėlė gyvenimas su aktyviai vartojančiu priklausomu žmogumi.

Drąsa prašyti pagalbos

Bėda ta, jog priklausomo žmogaus artimieji itin nenori pripažinti sau ir kitiems, kad jiems sunku ir reikia pagalbos. Guodžiamasi iliuzija, kad trūksta tik poilsio ir viskas, tačiau esmė ta, kad problemos neleidžia atsipalaiduoti nė akimirkai ir žmogus jaučiasi vis labiau nuvargęs, susierzinęs. Dažnai susiduriu su situacija, kai priklausomą žmogų atlydi gerokai prisikankinę artimieji. Pasikalbu ir matau, kad jiems patiems, net labiau nei priklausomam žmogui, reikalinga pagalba, jog jie pirmiausia turėtų susirūpinti savimi. Tačiau iš patirties žinau, kad beprasmiška tokioje situacijoje šią tiesą sakyti, nes ji priverstų ne susimąstyti, o tik įžeistų, užblokuotų.

Paprastai artimieji įsitikinę, kad vienintelė jų problema yra priklausomas žmogus ir dabar, kai pagaliau jis „pristatytas“ specialistui, šis turi jį paimti, „pataisyti“ bei grąžinti sveiką, gražų ir patogų. Tiek pačiam priklausoma žmogui, tiek jo artimiesiems paprastai labai trūksta kantrybės, o jos ypač reikia. Jei priklausomybė ir su ja susiję įpročiai formavosi daugelį metų, tai ir sveikimui reikia pakankamai laiko, nes greitai niekas neatsistato. Net ir išgydžius skaudžiausiasžaizdas, dar ilgam išlieka liekamieji reiškiniai – nuoskaudos, nusivylimai, baimės, nepasitikėjimas aplinkiniais.

Sveikimo aplinka

Sveikimo procese labai svarbi yra aplinka. Nepamirškime, kad sveikstantis priklausomas žmogus tik mokosi būti savarankiškas. Tad labai svarbu ir tai, į kokią šeimą sveikti sugrįžta priklausomas. Ar artimieji per tą laiką, kol jis gydėsi gydymo įstaigoje, keitėsi patys, pradėjo

geriau suprasti ligą? Tenka išsakyti skaudžią tiesą, kad labai dažnai sveikstantį alkoholiką ar narkomaną prie vartojimo sugrąžina būtent artimųjų klaidos ir baimės. Deja, bet sveikimo kelyje artimieji neretai ne padeda, o kenkia.

Esu įsitikinusi, kad sveikiausia artimųjų, kurie atlydi priklausomą žmogų pas specialistus, reakcija: atsitrauk ir nekliudyk, stenkis gyventi savo gyvenimą ir spręsti savo problemas. Tačiau kaip pasiekti, jog artimieji išgirstų tiesą, kad jų gyvenimuose reikalingos permainos? Jie turi atsakyti į klausimą – ar iš tiesų norime, kad tas žmogus, kurispridarė daug žaizdų, sukėlė daug ašarų ir kurį bandėme, įtempę jėgas, kontroliuoti, taptų savarankiškas? O gal man jo nesavarankiškumas yra tapęs labai patogiu, nes suteikia galimybę pasislėpti nuo savo problemų ir visą dėmesį sutelkti į jo gyvenimą? Kuo man teks užsiimti, jei kitas žmogus pasveiks, nebegalėsiu jaustis auka, negalėsiu savo laiko skirti jam?

Artimiesiems net sunku įsisąmoninti, kad jų aktyvumas gali trukdyti gydymo įstaigoje esančiam priklausomam žmogui. Neretai klausiama: negi dabar negalėsiu savo vaiko (vyro, žmonos…) matyti tiek laiko? Atsakau: „Jei yra didžiulis poreikis, žiūrėkite į nuotrauką“. Pradeda derėtis – o gal savaitgaliais? Griežtai atsakau, kad pirminiame etape tai gali būti kliūtis sveikimui. Ašaros, saldainis, koks nors žodis– visa tai gali griauti sveikimą.

Dar viena bėda, kai artimieji atranda, kad Lietuvoje yra ne viena reabilitacijos įstaiga, ir pradeda galvoti taip: jei iš čia išvarys, tai priims kitur. Priklausomam žmogui taip sumažinama motyvacija sveikti, ir jis jau eina į reabilitaciją su nuostata, kad sukurs tokias sąlygas, jog jį pašalintų, bet tai nebaisu, nes galės pabandyti kitur. Taip atsiranda daugkartinių reabilitavimosi čempionų. Paradoksalu: kai artimieji slaugai atiduoda žmogų, tai jį valstybė laiko tik keturis mėnesius, o paskui – darykite, ką norite. Kai kalbame apie priklausomybių reabilitaciją, susiduriame su situacija, kai žmogus reabilituojasi pusę metų, metus ar net kelerius, ir jam patinka reabilituotis, bet ne sveikti.

Sakau tėvams griežtai: neužsakinėkite vietų kituose reabilitacijos namuose, nes juk lavoninėje ar reanimacijoje vietų iš anksto niekas neužsakinėja. Tai tik kliudymas sveikti. Išgirsta ne visi, nors turiu pasidžiaugti, kad dabar jau artimųjų, kurie atlydi priklausomus žmones į gydymo įstaigą, elgesys kiek keičiasi. Nežinau, ar žmonės paprasčiausiai labai pavargo ir prarado viltį, ar pradėjo geriau suvokti, kokia liga yra priklausomybė, tačiau dabar jau praktiškai nebegirdžiu artimųjų siūlomų sandorių sergančiajam, jog, jei jis pasveiks, tai jam nupirkw kokį brangų daiktą. Tokie sandoriai tikrai nepadeda priklausomam žmogui sveikti, nes sunkiau įsisąmoninti, kad jis sveiksta dėl savęs, one dėl kokio nors prizo ar aplinkos reakcijos.

Sveikti – tai keistis

Mes, psichiatrai, turime posakį: geriau tegu ateina šimtas narkomanų, bet ne hipochondrikas, kuris dėl savo ligos filosofijos visai nesuinteresuotas sveikti, sveikimas atimtų jo turimas galias, ligų paieškas, vadinasi, ir savotišką užimtumą. Labai retai esu susidūrusi su nenorinčiais sveikti alkoholikais, narkomanais, kompulsyviais lošėjais, o štai šeimos nariai labai dažnai nenori sveikti. Nes sveikti – tai keisti savo elgseną. Jie nenori keisti savo požiūrio, elgesio, nes išmokę tam tikrų elgesio modelių ir mano, jog tai vienintelė teisinga jų strategija.

Kartais net nebežinau, kaip reaguoti, kai jaunos moterys, gražuolės merginos žudo savo gyvenimus, puoselėdamos iliuziją, kad jų meilė padarys stebuklą. Klausiau vienos tokios merginos: ar žinojai, kad jis teistas ir dar gresia įvairiausių teistumų, kad yra hepatito viruso nešiotojas ir ant jo kūno praktiškai sveikos vietos nėra nuo badymosi?

Tačiau jis esą labai geras. Pala, gerumas nėra profesija. Jei jis jau toks geras, tai kodėl su savimi ir kitais taip iki šiol elgėsi? Mergina pyksta, nervinasi: negi aš negaliu savo meile jo pakeisti?

Deja, tokiais atvejais paprastai tenka konstatuoti, kad po kiekviena auka slepiasi sadistas, ir kiekvienas sadistas pritraukia mazochistą. Galiu drąsiai sakyti, kad moterims „aukos“ pozicijose dažnai būdingas sadistinis polinkis, kuris reiškiasi atrandant silpnesnį už save, ligotą, kurį galima kontroliuoti, tvarkyti kaip nori. Jei kitam blogiau neiman, tai man nuo to pagerėja. Veikia tokia logika.

Tas noras ir iliuzija savo meile viską pakeisti panašus į artimojo reikalavimą operacinėje perimti skalpelį ir kitus įrankius iš chirurgo, esą jis pati padarys operaciją, nes labai myli. Blogiausia, kad praktiškai nėra jokių būdų, kaip tokią nuostatą pakeisti. Čia kaip degėsis, prikepęs nuo daugkartinio kepimo. Jei žmogus įprato laikytis tokios taktikos, nė už ką neatsisakys.

Yra toks liūdnas anekdotas apie kopriklausomybės problemas. Vargšė žmona kenčia nuo vyro, kuris yra narkomanas ir dar svetimoteriauja. Ji galvoja ir meldžiasi: „Viešpatie, kad jis susirgtų, aš rūpinčiausi juo, ir jis pasveiktų bei mestų narkotikus. Pala, bet tada jis dar labiau į panas žiūrės? Ne, geriau, kad jis sunkiai susirgtų, ilgai sirgtų, ir aš galėčiau juo rūpintis, slaugyti bei paskui išgydyti. Tačiau jei jis vėl man bus neištikimas? Pala, geriausia, kad jis numirtų. Tai aš tikrai labai gedėsiu, gražiai jį palaidosiu, kasdien kapą lankysiu ir su juo atėjusi kalbėsiuosi.“

Šis anekdotas paimtas iš tikrovės. Vis dažniau matau, kad jis arti realybės. Artimieji prasitaria, jog būna akimirkų, kai norisi sakyti:„Geriau numirtum, tada bent visada žinočiau, kur esi, ir pasistengčiau prisiminti tai, kas buvo santykiuose geriausia. Nes dabar esi gyvas priekaištas mano bejėgiškumui. Negaliu tau padėti, nes tu pats nenori sveikti ir nebegaliu gyventi nuolatiniame nerime.“

Priklausomybė – tai problemų gniutulas, o kopriklausomybė – tai šis gniutulas, padaugintas dar iš kokių penkių. Pavyzdžiui, sakoma, kad kopriklausomas žmogus neturi abstinencijos, tačiau egzistuoja dar didesnė pseudoabstinencija. Kai priklausomas žmogus vartoja, jo artimieji nervinasi, bijo. Tačiau jie taip pat bijo, kai jis nevartoja, ir tas nerimas bei laukimas kartais dar sunkesnis ir sunkiau pakeliamas nei vartojimo periodu. To padarinys – artimieji pradeda nesąmoningai provokuoti priklausomą žmogų, nes jiems tvarkytis situacijoje, kai jis vartoja ir jie gali jaustis aukomis, lengviau, nei laukimo ir nerimo būsena.

Sveikimas nėra paprastas procesas, ir čia tenka gerokai padirbėti. Didelis vaidmuo tenka „sveikimo lyderiams“, į kuriuos sveikstantysis galėtų lygiuotis, orientuotis, kurių nenorėtų nuvilti. Lyderio bruožas – žodžiai sutampa su veiksmais. Pakalbėti gražiai mes visi mokame, bet esminė sąlyga yra ta, kad turime ir gyventi taip, kaip kalbame. Klausiu atėjusių pacientų: ar žinai, kur atėjai, kokia tai sveikimo programa? Paprastai žmogus sutrinka, nors ką tik sutartį pasirašė, ir ten aiškiai buvo parašyta, arba bando kalbėti išmoktais žodžiais. Tada jam sakau: tai yra sunkių pataisos darbų ir ypatingo režimo reabilitacinė kolonija. Kolonija, nes čia daug kolonistų, ir kiekvienas turi užkariauti sau naują gyvenimo sritį. Na, o pataisos – tai labai prasmingas žodis, kurį žinome dar iš mokyklos. Pataisos skiriamos tam, kuris nespėjo išmokti reikiamo kurso. Taigi ir jūs čia atsiradote todėl, kad jums reikia pasikartoti, padirbėti, idant atrastumėte atsakymus, kokie iš tiesų esate.

Aiškinu, kad galime pykti ant ligos, galime pykti dėl to, jog kvailai, savidestruktyviai žmogus elgiasi, bet neturime pykti ant žmogaus kaip asmenybės. Sakau, kad man pikta, ką jūs padarote su savimi, tačiau suprantu, kad patys suvokiate, jog naikinate save ir dar savo noru, kad elgiatės kvailai. Čia reikia ne pykti, bet galvoti, kaip taisyti situaciją.

Sveikimo kelyje labai svarbus dalykas – savipagalbos grupės. Sveikimas – tai naujas užsiprogramavimas, kada gali pamatyti, kaip netei-singai buvai save nuteikęs, kokia virusinė programa buvo įsimetusi.

Savipagalbos grupės tikslas – parodyti jos dalyviams, kas jiems trukdo gyventi, išryškinti problemas, kurias jie ignoruoja ar neigia. Tačiau labai svarbu, kad pačios savipagalbos grupės nebūtų užsikrėtusios kokia nors destruktyvia programa. Pasitaiko ir taip. Tada vieną priklau-

somybę paprasčiausiai bandoma pakeisti kita. Tačiau apskritai turiu pasidžiaugti, kad per pastaruosius dešimtmečius savipagalbos grupės labai subrendo, atsirado tikrų lyderių, be kurių jų veikimas praktiškai neįmanomas. Tačiau niekas negali pasveikti už kitą ir priklausomam žmogui reikia nueiti sveikimo kelią pačiam.

Specialistas gali pasiūlyti kryptį

Tiesa, svarbu, kad būtų žmonių, kurie būtų pasiruošę padėti, kai nors kiek sustiprėja motyvacija sveikti. Priklausomybių centruose yra tokia nerašyta taisyklė, kad visada turi likti viena tuščia lova – tam, kuriam jos labai gali prireikti. Galbūt žmogus tądien užsimano, jamgalvoje prašviesėja, motyvacija atsiranda ir, jei pasakysi, kad palaukite kelias savaites, ryžtas išnyks. Paskui ir artimieji priekaištaus, kad jis jau ruošėsi, ėjo, bet nepriėmėte. Kai manęs klausia, kada galiu ateiti gydytis, priklausomai nuo situacijos sakau: „Rytoj“. Neretai žmogus nusigąsta ir sako, jog dar per greitai, tada tariamės dėl vėlesnio laiko. Tačiau būna ir taip, kad siūlau. kitą savaitę, o žmogus sako – man reikia dabar. Tada darau viską, kad pavyktų dabar. Tegu gula ant sudedamosios lovelės. Net jei paskui ir išeis, jau kažkiek vartojimo skonis bus sugadintas, ir negalės nei jis, nei artimieji kaltinti, jog nebuvo pasiūlyta pagalba, negalės kitiems versti atsakomybės už sveikimą.

Baigdama pateiksiu pavyzdį iš praktikos. Atlydi savo priklauso- mą vyrą jauna moteris. Klausiu: „Keleri metai santuokoje?“ Sako, kad penkeri, o šiaip pažįstami jau dešimtmetį. „Kada pradėjo ryškėti priklausomybė?“ Prieš kokius aštuonerius metus. Vadinasi, tiek laiko toleravo, taikstėsi ir tik dabar atvedė? Moteris sako: „Darykite ką nors,nes nebežinau, kaip paveikti“. Esą ir skirtis grasino, ir vaikus pasiimti,niekas nebepadeda. Aišku, jei dešimt kartų grasino, bet nieko nepadarė, tai vyras ir nereaguos rimtai.

Kitas dalykas – klausausi, ką sako vyras. Jis skundžiasi, kad žmona jį kontroliuoja, nuolat stebi, draudžia įvairius dalykus, tikrina, jis negali nei pas draugus nueiti. Klausiu žmonos, ar ji supranta, kad tokii elgesiu ne tik griauna santykius, bet tampa savo vyro mama. Ar ji nori būti jo mama, ar žmona? Beje, jei mama, tai nėra normalu, kad tarp motinos ir vaiko būtų lytiniai santykiai. Ji sutrinka ir sako, jog nenori būti mama. Tada ir sakau, kad jei nenori, tai tegu ir nesielgia kaip mama. Ji suklūsta. Duodu kontaktus specialistų, kurie galėtų padėti susivokti, kad problemos ne tik artimo žmogaus vartojime, bet ir jų santykiuose. Jei santykiai išliks tokie pat ir toliau, tai jis nuolat bėgs, o ji vysis, ir abu jausis nelaimingi.

Vyrai ir moterys, ypač susituokę, turi įsiklausyti vienas į kitą. Labai svarbu žinoti, ko nederėtų daryti vienas kitam, idant nesužeistume,nesugriautume santykių. Šalia tikros moters vyras jaučiasi tikru vyru, ir atvirkščiai. Kai moteris bando pernelyg kontroliuoti vyrą, ji atima jo

vyriškumą. Ji mano, kad taip padeda, daro iš meilės, bet tikrovė tokia, jog vyras jaučiasi niekalas, tuščias, ir tada natūraliai bando užpildyti tątuštumą alkoholiu ar narkotikais, net ir suprasdamas, kad save žudo.

Aš tegaliu suteikti kryptį, duoti kontaktą, tačiau jau pačių žmonių reikalas, ką su tuo daryti. Gydytojas psichiatras neturi ir negali būti paciento gyvenimo ekspertas, bet tikrai gali pabūti jo ligos ekspertas…

Iš knygos (NE)PASMERKTI