Antanas Mockus
Akivaizdu, kad Lietuvoje dominuoja būtent medikamentinis depresijos gydymas. Nors egzistuoja ir kitų būdų kovoti su depresija bei kitomis neurotinėmis būsenomis, tačiau Lietuvoje dažniausiai pradedama gydyti vaistais, o veiksmingų nemedikamentinių gydymo metodų vis dar labai stinga.
Esu įsitikinęs (tai paremta moksliniais tyrimais), kad, jei žmogus gali dirbti, mokytis, palaikyti socialinius santykius, jei jam diagnozuojama lengva ar vidutinio stiprumo depresija, pirmiausia būtina išnaudoti tuos būdus, kurie padėtų žmogui sveikti be medikamentų. Jei tokie būdai pasirodo neveiksmingi, tik tada imtis vaistų. Kokios alternatyvos medikamentams gali būti veiksmingos? Įvairios psichoterapijos atšakos (pvz., kognityvinės elgesio terapijos metodai), įvairios meditacijos (pvz., dėmesingo įsisąmoninimo (angl. mindfulness)), fizinis aktyvumas, šviesos terapija, kuri padeda sezoniniams afektiniams sutrikimams gydyti, taip pat meno terapija ir kt. Aišku, svarbu nenuslysti į kraštutinumus, nesirinkti šarlatanų siūlomų nepatikimų priemonių. Derėtų rinktis tik tuos metodus, kurie yra moksliškais tyrimais patikrinti kaip veiksmingi ir juos taiko atitinkamą išsilavinimą turintys specialistai.
Pavyzdžiui, Norvegijoje veikia psichiatrijos ligoninė, skirta žmonėms, kurie nepageidauja medikamentų (angl. drug-free). Šioje įstaigoje suteikiama pagalba net ir sunkesnius psichikos sutrikimus turintiems pacientams. Tai naujo mąstymo, be vaistų ir atsižvelgiančio į žmogų (angl. person centered), gydymo pavyzdys, padedantis žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų, Turėtume nepamiršti, kad mūsų gyvenimo būdas tiesiogiai susijęs su mūsų savijauta – tinkama mityba, protingas miego režimas, fizinis aktyvumas – visa tai gali turėti pozityvios naudos mūsų psichinei sveikatai, emocinei savijautai. Svarbu ir socialinis aktyvumas, kuris leidžia žmogui nesijausti vienišam, izoliuotam.
Lietuvoje gydytojai yra linkę iš karto išrašyti vaistų ir daugeliui pacientų tai priimtina, nes jiems gydymas ir vaistai neatsiejami. Tokį požiūrį derėtų keisti. Idealiausia būtų – kompleksinis požiūris, kai keli metodai, priemonės yra pritaikomi individualizuotai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, problemas. Šiuo metu dažniausiai kompleksinis gydymas būna medikamentinis su psichoterapija. Tačiau tų veiksmingų nemedikamentinių būdų padėti yra ir daugiau ir todėl į kompleksiškas paslaugas galėtų būti įtraukta daugiau nemedikamentinės pagalbos būdų. Lietuvos atveju vienas iš sprendimų galėtų būti psichosocialinės paslaugos bendruomenėse, kuriose ir galėtų atsirasti daugiau įvairesnės pagalbos. Tačiau kol kas vis dar stinga politinės valios tokių paslaugų realiam įgyvendinimui.
Sunkios depresijos atveju medikamentinis gydymas dažniausiai būtinas, tačiau tikrai nebūtinai vien jo pakanka. Na, o stresogeninių (streso kilmės/ atsiradusių dėl patirto streso) depresijų atveju, kai jaučiamės blogai dėl nesveiko gyvenimo būdo, nuolatinio streso, skubėjimo ir stresą keliančių aplinkybių – tiesiog būtina pirmiausia pradėti nuo nemedikamentinių priemonių. Negydomos lengvos ir vidutinės depresijos formos gali peraugti į labai sunkią depresiją.
Dėl to, kad dominuoja medikamentinis gydymas, neturėtume kaltinti vien gydytojų. Dažnai jie nelabai gali daugiau ką nors pasiūlyti. Ne visos gydymo įstaigos gali suteikti pacientui alternatyvų, neretai jos ne kiekvienam prieinamos finansiškai (pvz., jeigu kreipiesi privačiai). Jei depresiją gydantys vaistai dažniausiai yra kompensuojami, tai alternatyvos – ne (žmogus gali gauti nemokamą psichologinę pagalbą, tačiau ji gali būti ribojama (tik tam tikras skaičius konsultacijų), o kitų veiksmingų būdų (intervencijų) pvz., fizinio, socialinio aktyvumo veiklų, meditacijos dažnai negali pasiūlyti). Be to, psichiatras pacientui gali skirti pusvalandį ar net penkiolika minučių, ko tikrai neužtenka. Kai gydytojas priverstas dirbti tokiu tempu, jam telieka išrašyti receptus. Deja, bet šiuo aspektu mūsų sveikatos sistema labai taisytina.
Šiandien situacija tokia, kad matome didžiulę paklausą, daugybę žmonių, kuriems reikalinga specialisto pagalba dėl kurio nors psichinio sutrikimo. Tačiau sistema tegali pasiūlyti vaistų, o ne alternatyvių gydymo būdų. Bent jau tiems, kurie neturi galimybių lankytis brangiose klinikose arba privačiai (dažniausiai didmiesčiuose).
Galima kalbėti ir apie psichinės sveikatos švietimo problemas, nes iki šiol daugumai žmonių atrodo, kad geriausias gydymas – tai vaistai. Kodėl? Nes greičiau, pigiau, slapčiau, stipresnis, labiau užtikrintas poveikis. Tačiau nepamirškime, kad kiekvienas vaistas turi šalutinių padarinių. Kitas dalykas – nėra universalios piliulės, kiekvienas žmogus į vaistus reaguoja savaip, jie padeda tik tam tikrai daliai pacientų.
Problema ir tai, kad mes labai mažai rūpinamės prevencija. Neretai būna taip, kad žmonės ateina pas gydytoją tik tada, kai bėdos jau labai įsisenėjusios. Galiu tvirtai teigti, kad Lietuvoje per mažai dirbame su tikslinėmis grupėmis, bandydami užkirsti kelią psichiniams sutrikimams atsirasti. Šiandien mes tik gydome ligą, bet mažai stengiamės, kad ta liga nesusirgtume. Blogai tai, kad daugybė žmonių nesupranta, kokia svarbi psichinė sveikata, kad ji nėra antraeilis dalykas… Nemažai kalbama apie fizinės sveikatos gerinimą, o psichinė – pamirštama. To padarinys – žmonės nesugeba savimi pasirūpinti, bijo kreiptis į specialistą.
Depresija labai dažnai susijusi su įvairiomis priklausomybėmis. Svarbu išsiaiškinti, kas atsirado pirmiau? Gali būti, kad žmogus sirgo depresija ir negydė jos, tad griebėsi alkoholio ar narkotikų, kaip „pagalbos rato“. Tačiau būna ir taip, kad žmogus tampa priklausomas ir tai labai paveikia jo gyvenimą: suyra santykiai, prarandamas darbą – tada puola į neviltį ir suserga depresija.