Justina Kymantienė
Esama teorijų, kurios nurodo, kad priklausomas asmuo gali pasveikti ir išmokti atgauti laisvę nuo to kvaišalo ar veiksmų, kurie buvo sukėlę priklausomybę. Pavyzdžiui, pasveikęs alkoholikas gali saikingai vartoti alkoholį. Tačiau absoliuti dauguma šioje srityje dirbančių specialistų tvirtina, kad, kai kalbame apie priklausomybės ligas, sveikimas vyksta visą likusį gyvenimą. Priklausomybės liga sergantysis, norėdamas keisti savo gyvenimą ir gyventi blaiviai bei švariai, vartoti psichoaktyviųjų medžiagų ar lošti nebegali. Tai reiškia, kad nėra tokio termino kaip „buvęs alkoholikas, narkomanas ar lošėjas“, teisingiau būtų sakyti – „sveikstantis alkoholikas, narkomanas ar lošėjas“.
Kita vertus, tai nereiškia, kad sveikstantis žmogus negali būti laimingas, jaustis geriau nei daugelis tų, kurie neserga priklausomybių ligomis. Esminis dalykas: sveikimas – tai mokymasis gyventi kitaip, jog nebereikėtų vėl „pabėgti“ į priklausomybę. Gal nuskambės paradoksaliai, tačiau į priklausomybę galima žiūrėti ir kaip į dovaną. Remdamasi savo klinikinio darbo praktika, galėčiau paliudyti, kad priklausomybė ne vienam sveikstančiajam tapo atspirtimi į kitokį gyvenimą. Kalbu apie ilgametę blaivybę pasiekusius žmones. Ši liga ir jos sąlygotos pasekmės taip supurto, kad sveikdamas žmogus susiduria su neeiline galimybe perkainoti vertybes, atrasti Dievą, pasirinkti tarnystę – padėti kitiems priklausomiems sveikti. Įvyksta neįtikėtinas virsmas – alkoholikas ar narkomanas, kuriuo, ginkdie, negalima pasitikėti, tampa sąžiningu ir patikimu žmogumi, kuris geba atjausti kitą ir padėti, nes yra patyręs pačią tikriausią kančią bei, greičiausiai, yra pabuvojęs ties gyvenimo ir mirties riba.