Valius Sruoga
Kaip psichiatras, net neabejoju, kad priklausomybė yra liga. Pavojinga, progresuojanti ir mirtina. Ši liga turi savo eigą, kliniką, gydymą ir visą kitą. Bet, be abejo, visuomenėje vis dar yra asmenų, kurie abejoja, kad tai liga, ir mano, jog tai nuodėmė, pasileidimas. Jie labai klysta. Dažniausiai dėl to, kad veikiausiai niekada nebandė giliau suprasti, kas atsitinka žmogui, priklausomam nuo alkoholio ar narkotikų.
Alkoholizmas ir narkomanija dažniausiai prasideda labai sunkiu ir audringu brendimo laikotarpiu. Kvaišalai padeda pasiekti geidžiamą objektą, nugalėti savo gėdos jausmą, nuslopinti baimę, įveikti stresą, pasijusti „tikru vyru“ ar „kieta mergina“. Alkoholis ir narkotikai tarsi padeda pritapti prie kitų, prisitaikyti. Priklausomi asmenys kažkuriuo metu peržengia ribą, kai kvaišalai pradeda juos visiškai kontroliuoti. Jeigu pačioje pradžioje narkotikai ir alkoholis tarsi padeda, tai ateina laikas, kai jie pradeda kenkti ir tampa savidestrukcijos varikliu. Tai yra sutrikimas, kuris taip paveikia mūsų psichiką, kad jau nebežinome, kas su mumis vyksta. Visi be išimties priklausomi žmonės sako: „Ne, ne, aš dar nesu priklausomas, štai kiti – taip, jau priklausomi, aš – dar ne.“ Tik tada, kai neigiamos vartojimo pasekmės susikoncentruoja ir pradeda griauti gyvenimą, yra galimybė žmogui padėti, tik tada jis bent šiek tiek nubunda, pradeda kritiškiau vertinti save, savo gyvenimą, savo būseną. Beje, ir į specialistą priklausomi žmonės dažniausiai kreipiasi ne norėdami atsikratyti priklausomybės, bet trokšdami palengvinti tą situaciją, į kurią pateko, tikėdamiesi, kad gydytojas ištirpdys nemalonius simptomus, padės „apsitvarkyti“, o tada ir toliau bus galima gyventi kaip gyvenus.
Paprastai priklausomas žmogus kenčia ne nuo vienos, bet nuo viso spektro priklausomybių. Kiekvienas alkoholikas turi bent 3–4 kitokias priklausomybes. Taip pat dažniausiai ir narkomanas būna priklausomas dar ir nuo darbo, santykių ar valgio. Dažniausiai galima kalbėti apie dinamiką, kai priklausomas asmuo eina nuo vienos priklausomybės prie kitos, save apgaudinėdamas, kad jis gali apsispręsti, kad jam tereikia sukaupti valią.
Justina Kymantienė
Medicininiu požiūriu, priklausomybės sindromas – tai elgesio, fiziologinių ir kognityvinių reiškinių kompleksas, susiformuojantis dėl kartotinio psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Šiam sindromui būdingas stiprus troškimas vartoti psichoaktyvią medžiagą ir sunkumai kontroliuoti vartojimą, nepaisant žalingų pasekmių. Kiti minėtini šio sindromo požymiai – atsiradusi tolerancija ir abstinencijos būsena. Kartotinis psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas gali sąlygoti pokyčius centrinėje nervų sistemoje. Šie pokyčiai susiję su neuromediatorių apykaitos sutrikimais smegenyse. Galimi pokyčiai įvairiose grandyse, atsakingose už malonumo patyrimą, streso išgyvenimą, sprendimų priėmimą, impulsų kontrolę ir kt. Šie pokyčiai paaiškina, kodėl priklausomas asmuo patiria tokį stiprų norą vartoti psichoaktyvias medžiagas – jam gali būti sunku patirti malonumą iš veiklų, kurios natūraliai jį sukelia (valgymas, teigiamos socialinės sąveikos), gali būti sunkiau įveikti stresą, valdyti impulsus. Dėl šių priežasčių priklausomam asmeniui nutraukti vartojimą ir išlaikyti ilgalaikę blaivybę be profesionalios pagalbos būtų ypač sudėtinga.
Gydytojas psichiatras, remdamasis Tarptautine ligų klasifikacija (TLK-10), priklausomybės sindromą diagnozuoja tada, jei trys arba daugiau iš žemiau nurodytų požymių buvo patirti per praėjusius metus:
- Stiprus arba kompulsyvus noras vartoti psichoaktyvią medžiagą;
- Sunku valdyti elgesį, t. y. vartojimo pradžią, pabaigimą arba vartojimo intensyvumą;
- Fiziologinės abstinencijos būsena, pasireiškianti būdingu medžiagai abstinencijos sindromu arba tos pačios medžiagos vartojimu, norint palengvinti abstinencijos simptomus arba jų išvengti, kai asmuo medžiagos vartojimą nutraukia arba sumažina;
- Tolerancijos požymiai, rodantys, kad didesnės psichoaktyvių medžiagų dozės yra reikalingos tam, kad būtų pasiektas efektas, kuris pradžioje buvo pasiekiamas mažesnėmis dozėmis (individai, priklausomi nuo alkoholio ir opioidų, gali vartoti tokias dideles paros dozes, kurios sunkiai apnuodytų ar sukeltų mirtį asmenims be priklausomybės);
- Visiškas nesidomėjimas kitais pomėgiais ar interesais, daug laiko skiriama medžiagai gauti arba vartoti, arba atsigauti nuo jos poveikio;
- Medžiagos vartojimas, nepaisant akivaizdžiai žalingų pasekmių – kepenų pažeidimai, depresijos būsena po intensyvaus vartojimo ar kt.