Kęstutis Dvareckas

Priklausomybė yra lėtinė ir progresuojanti liga – neretai prieš pradėdamas sveikimą, priklausomas asmuo prarandą viską: savigarbą, bet kokias moralines vertybes, artimųjų pasitikėjimą, darbinius įgūdžius ir pan. Sugrįžti, integruotis į visuomenę ir darbo rinką po ilgesnės ar trumpesnės reabilitacijos tampa sunkiai įveikiama kliūtimi, ir nemažai asmenų pakliūva į užburtą ratą – detoksikacijos skyriai, reabilitacija ar „Minesotos“ programa, šiek tiek blaivaus gyvenimo, kuriame susidūrus su problemomis ir kliūtimis vėl grįžtama prie vartojimo. Integracinių programų tikslas – padėti asmeniui, palaikyti jį įveikiant pirmąsias blaivaus gyvenimo kelyje sudygusias problemas, padėti susiorientuoti darbo rinkoje, palaikyti atkuriant santykius su artimaisiais, įsijungti į savipagalbos grupių veiklas, atrasti susitarimus su kreditoriais ir antstoliais (didžiosios dalies po reabilitacijų sugrįžtančiųjų ištikimai laukia tik antstoliai).

Dauguma Lietuvoje veikiančių reabilitacinių bendruomenių yra įsikūrusios atokiose vietovėse – dėl to negali užtikrinti savo absolventams pakankamo palaikymo sveikimo procese. Didžioji dalis sugrįžtančiųjų neturi ne tik vidinių resursų, bet ir elementarių finansinių galimybių įsitvirtinti visuomenėje ir darbo rinkoje – jie yra išmokę, turi įgūdžių gyventi saugioje bendruomenėje, o visuomenėje, kuri nėra tokia saugi terpė, – ne.

Šiuo metu Lietuvoje pagalbos į reabilitacines bendruomenes galima kreiptis dėl priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, patologinio lošimo. Tačiau situacija sparčiai keičiasi, atsiranda naujų bendruomenių. Taip pat nepamirškime, kad paprastai priklausomybės glaudžiai susijusios tarpusavyje ir kai žmogus kreipiasi į reabilitacinę bendruomenę, dažniausiai jau turi visą „puokštę“ įvairių priklausomybių.

Beje, noriu pastebėti, kad didžioji dalis Lietuvoje veikiančių reabilitacijų bendruomenių į savo programas priima tik pilnamečius asmenis. Nepilnamečiams asmenims pagalbą teikia Vilniaus ir Kauno priklausomybių centrų skyriai.

Kalbant apie reikalavimus, beveik visos Lietuvoje veikiančios priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenės į savo programas priima asmenis iškart po detoksikacijos skyrių, arba savarankiškai nutraukusius vartojimą (mažiausiai 1–2 savaitės). Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad bendruomenės skirtingos – vienos bando padėti be specialistų (darbas ir malda), dažniausiai įkurtos religinių judėjimų, kitos, kuriose dirba ir specialistai, dažniausiai prašo besikreipiančio asmens pagal galimybes prisidėti prie reabilitacijos kaštų padengimo nustatyto dydžio įnašais. Reabilitacijas galima skirstyti į licenzijuotas (atitinkančias bent minimalius reikalavimus, norint padėti priklausomybe sergantiesiems) ir nelicenzijuotas – kaip minėjau, dažniausiai priklausančias religiniams judėjimams, neturintiems kvalifikuotų specialistų ir patvirtintų programų.

Šalia visų minėtų reikalavimų, pagrindinis visgi yra motyvacija – asmuo turi sutikti ir pats kreiptis į pasirinktą bendruomenę. Licenzijuotų bendruomenių sąrašą rasite šios knygos pabaigoje prie naudingos informacijos.

Prieš pasirenkant bendruomenę rekomenduojame paskaityti bendruomenių internetinius puslapius, apsilankyti atvirų durų dienose ir pan.