Andrius Navickas
Labai svarbu, kad jums rūpi, ką veikia sūnus, jo sveikata. Kompiuterių ir interneto išradimas atvėrė nuostabių naujų galimybių bendrauti, ieškoti informacijos ir ja dalintis, taip pat pramogoms. Tačiau mes, žmonės, esame būtybės, sugebančios net ir gražias dovanas paversti spąstais. Jau 1996 m., praėjus santykinai trumpam laikui, kai internetas pradėjo įaugti į žmonių kasdienybę, Pitsburgo universiteto psichologijos profesorė Kimberly Young paskelbė tyrimų duomenis, kurie atskleidė, kad naujų technologijų atsiradimas paskatino atsirasti naują sutrikimą – priklausomybę nuo interneto.
Tiesa, iki šiol mokslininkai vis dar ginčijasi, ar derėtų internetą išskirti kaip atskirą priklausomybės objektą, nes labai dažnai tai, ką įvardijame priklausomybe nuo interneto, iš tiesų yra priklausomybė nuo pornografijos, kuri atrandama internete, arba priklausomybė nuo lošimų. Kita vertus, egzistuoja mažiausiai trys reiškiniai, kurių nebuvo iki interneto: žaidimai, kurie žaidžiami internete kartu su kitais interneto vartotojais; socialiniai tinklai; praktiškai begalinis įvairiausios informacijos kiekis virtualybėje.
Tiesa, vien faktas, kad žmogus labai daug laiko praleidžia internete, dar nėra pakankamas pagrindas kalbėti apie kokią nors ligą. Šiandien yra nemažai profesijų, kurių atstovai visą darbo dieną praleidžia prie kompiuterio ekrano ir atlieka įvairias operacijas internete. Natūralu ir tai, kad kiekvienos naujos kartos gyvenime internetas vaidina vis didesnį vaidmenį. Kaip yra taikliai pastebėjęs vienas technologijų ekspertas, visi tie, kurie gimė iki interneto atsiradimo dienos, turėtų būti vadinami „emigrantais“ iš kitos epochos, o tikrieji šiuolaikinio pasaulio „čiabuviai“ yra žmonės, kurie gimė pasaulyje, kur egzistuoja internetas.
Internetas keičia įpročius, net mąstymo modelius ir, deja, tenka pripažinti tampa vis populiaresniu būdu „bėgti nuo savęs“. Jau minėta K. Young yra pasiūliusi klausimyną, kuris padeda geriau suprasti, ar mūsų santykis su internetu netapo toksiškas, liguistas.
- Naudojatės internetu tada, kai siekiate pabėgti nuo problemų arba pagerinti savo nuotaiką.
- Jums nepavyksta kontroliuoti savojo buvimo internete laiko Net jei pasiryžtate, kad čia praleisite tik valandą ar dvi, tačiau „įklimpstate“ kur kas ilgiau.
- Jaučiate poreikį vis daugiau laiko skirti internetui tam, kad pasiektumėte pasitenkinimą.
- Išleidžiate daug pinigų įvairioms mokamoms paslaugoms internete ir kiekvieną dieną ieškote naujų galimybių, nors ir nelieka laiko įsisavinti tai, ką jau atradote.
- Meluojate savo šeimos nariams ir draugams, kiek laiko praleidžiate internete bei kaip esate įsitraukę į jį.
- Jaučiate susierzinimą ir nerimą, kai jus atitraukia nuo interneto.
- Nuolat galvojate apie internetą, kai esate ne tinkle.
- Būdami ne tinkle jaučiatės nusiminę ir nerimastingi.
- Rizikuojate prarasti svarbius santykius, darbo arba mokslo vietą dėl interneto vartojimo.
- Virtualus bendravimas gerokai viršija laiką, kurį skiriate bendrauti gyvai.
K. Young tvirtino, kad keturi teigiami atsakymai į šiuos klausimus jau yra rimta priežastis kalbėti apie susiformavusią priklausomybę. Problemiška tai, kad bet kuris priklausomas žmogus yra linkęs meluoti sau ir kitiems ir meistriškai kuria pasiteisinimus, kodėl jam, pavyzdžiui, būtinai reikia šiuo metu pasinaudoti kompiuteriu.
Vienas iš universalių priklausomybės kriterijų yra tai, kad priklausomo žmogaus elgesys atneša jam įvairių neigiamų padarinių, tačiau nepaisant jų, jis ir toliau laikosi į tą elgesį įsikibęs. Suprastėję pažymiai, nutrauktos draugystės – tai yra praradimai, kuriuos patiria jūsų sūnus dėl įsitraukimo į internetą. Tačiau, regis, jie jo negąsdina, nes jis įsitikinęs, kad nauda, pasitenkinimas, kurį jis gauna iš naudojimosi internetu, yra didesnė už visus patirtus praradimus.
Esminis klausimas – kokių pamatinių poreikių patenkinimo jūsų sūnus ieško internete? Galbūt jam tai atrodo veiksmingiausias streso numalšinimo būdas. Galbūt tik socialiniuose tinkluose jis jaučiasi išklausytas? Galbūt „pabėgimas į internetą“ susijęs su negebėjimu priimti realųjį „aš“, todėl konstruojami įvairūs personažai internete, su kuriais tapatinamasi?
Jei laiko leidimas internete dar tėra įprotis, tuomet pakanka atrasti patrauklių alternatyvų ir nesveikas santykis su virtualia erdve normalizuosis. Jei internetas yra būdas „pabėgti nuo savęs“, tai nepakanka sutarti dėl naujų naudojimosi internetu taisyklių, įvesti apribojimus, labai svarbu spręsti tas emocines problemas, kurios stumia „gyventi internete“. Bet kuriuo atveju, labai svarbu prakalbinti sūnų ir jį išklausyti. Didelė klaida būtų, jei jį pultumėte, moralizuotumėte, vadintumėte ligoniu. Labai svarbu, jog jūsų sūnus iš tiesų pasijustų išklausytas, tada atsirastų puiki proga išsakyti tai, kas jus neramina sūnaus elgesyje. Jei jums niekaip nesiseka atrasti ryšio su sūnumi, įsigilinkite į įvairią informaciją apie priklausomybes, kad geriau galėtumėte suprasti savo sūnaus elgesį. Taip pat būtų labai naudinga kreiptis į specialistą (psichologą, psichoterapeutą) ir su juo pasitarti.
Nekonstruktyvus kelias – „slėpti problemą“, ją maskuoti nuo aplinkinių, bandyti jėga nuvaryti sūnų nuo kompiuterio, emociškai prieš jį smurtauti. Tai tik vestų prie problemos gilėjimo, o ne jos sprendimo.