Justina Kymantienė

Tai turbūt viena didžiausių priklausomų asmenų artimųjų baimių, neapleidžianti jų nuo tos akimirkos, kai priklausomas asmuo pradėjo sveikti – atvyko į „Minesotos“ programą ar reabilitacijos bendruomenę. Ši baimė pagrįsta, nes palyginti aukštas procentas priklausomų asmenų nutraukia gydymąsi anksčiau laiko, nesilaiko sveikimo plano ir atkrenta. JAV Nacionalinio priklausomybių nuo narkotikų instituto (NIDA) duomenimis, 40–60 proc. priklausomų asmenų atkrenta – grįžta prie vartojimo. Tačiau tas pats institutas pabrėžia, kad šie rodikliai menkai tesiskiria nuo kitomis lėtinėmis ligomis sergančių asmenų atkryčio rodiklių: I tipo diabetu sergantys ar lėtinį aukštą kraujospūdį turintys asmenys taip pat linkę nesilaikyti jiems sudaryto sveikimo plano, gerti vaistų nustatytu dažniu ir pan., rodikliai atitinkamai siekia 30–50 ir 50–70 proc.

Ši statistika tikriausiai menkai guodžia artimuosius, tačiau ji padeda formuoti adekvačius lūkesčius sveikstančiojo atžvilgiu. Artimieji turėtų būti pasiruošę visiems galimiems scenarijams. Taigi, jei priklausomas asmuo nutraukia gydymąsi anksčiau laiko savo noru, artimiesiems svarbu prisiminti keletą dalykų. Pirma, reikia suprasti, kad atkrytis – ne beviltiškos priklausomo žmogaus situacijos patvirtinimas („jam niekas nebepadės…“), o sudėtinė sveikimo proceso dalis. Galėčiau prisiminti ne vieną atvejį, kada priklausomas žmogus baigė „Minesotą“ ar reabilitaciją, turėjo vidinės motyvacijos sveikti, buvo perpratęs sveikimo programą, tačiau atkrito. Atkrytis greičiausiai įvyko dėl to, kad tai buvo pirmasis bandymas sveikti, žmogus su atkryčiu buvo susipažinęs teoriškai, tačiau šiam procesui prasidėjus, nesugebėjo adekvačiai įvertinti situacijos. Tad atkryčio patirtis ypatingai svarbi tolesniam sveikimui – žmogus dabar jau ne tik teoriškai žino, kokia klastinga liga serga, bet tai yra patyręs, o sykiu ir išanalizavęs savo klaidas. Žinoma, būna atvejų ir be atkryčių, tačiau išimtys greičiau patvirtina taisyklę. Net jei priklausomas asmuo iš sveikimo programos pasitraukia jos nebaigęs, jis jau žino, kad tokia pagalba yra galima. Tikėtina, kad dalyvavimas programoje kažkiek paveikė ir priklausomybei charakteringą neigimą – toliau vartoti visaip pateisinant šį savo elgesį priklausomajam jau gali būti mažiau patogu… Antra, artimiesiems svarbu negrįžti prie priklausomybę įgalinančio elgesio, t. y. nedaryti priklausomybės patogia. Pavyzdžiui, jei priklausomam žmogui buvo nubrėžta riba – sykiu išreiškiant meilę ir atsisakant padėti jam sirgti, šią ribą svarbu išlaikyti. Tarkime, kai artimieji iškelia ultimatumą, kad jei priklausomas žmogus vartos, tai namuose gyventi jis negalės, tuomet svarbu šio ultimatumo laikytis. Nebent namai anksčiau laiko gydymąsi nutraukusiam asmeniui galėtų tapti trumpalaike tarpine stotele, kol jis nuspręs, ką darys toliau. Tokiu atveju grįžimo į namus trukmė turėtų būti aiškiai apibrėžta ir iš anksto iškomunikuota. Trečia, priklausomo asmens pasitraukimas iš gydymosi visuomet kelia stresą artimiesiems, todėl tokiomis akimirkomis ypatingai svarbu pasirūpinti savimi. Pravartu iš anksto sudaryti sąrašą žmonių ar vietų, kur artimasis galėtų kreiptis pagalbos, ištikus sunkioms situacijoms. Tai gali būti situaciją žinantys šeimos nariai, psichologinės paramos ar savitarpio pagalbos grupės, konkretus specialistas.