Allen Berg
Priklausomas žmogus vergauja ligai. Pavojinga tai, kad vergystė įpratina gyventi, permetant atsakomybę kitiems. Vergui nėra reikalo galvoti ir imtis atsakomybės, jis daro ne tai, ko pats nori ar jam reikia, bet tai, ko reikalauja šeimininkas – liga. Kai vergovė pradeda atrodyti nebe žadėtu rojumi, bet pragaru, išsivadavimas prasideda nuo sąžiningo pripažinimo, kad esi sukaustytas priklausomybės grandinėmis. Tik tai pripažinęs, į tuos, kurie bando jas nuimti, gali žvelgti ne kaip į smurtautojus, bet kaip į išlaisvintojus, gelbėtojus. Problema ta, kad nuimti nuo vergo regimas grandines kur kas lengviau nei išvaduoti jį nuo neregimų pančių – emocinės nebrandos ir baimės gyventi savarankišką gyvenimą.
Sveikimas – tai mokymasis būti atsakingam. Tai, be kita ko, reiškia, jog sveikstantis žmogus privalo prisiimti atsakomybę ir už tas žaizdas, kurias padarė vartodamas kvaišalus. Dažnai tai nėra paprasta ir labai norisi brėžti riebų brūkšnį, sakant, kad „aš sirgau, buvau nepakaltinamas ir dabar esu visiškai naujas žmogus ir neteisinga reikalauti, kad naujas žmogus atsakytų už senojo nusikaltimus.“ Dalis tiesos tokiame teiginyje yra. Iš tiesų, sveikstantis žmogus jaučia nuostabą ir baimę, kai prisimena vartojimo laikotarpį. Tačiau tiesa ta, kad praeitis mus veikia, lygiai kaip dabartį veikia ir mūsų ateities vaizdiniai. Jei sveikstantis priklausomas žmogus iš tiesų nori keistis ir elgtis kitaip nei buvo įpratęs elgtis vartodamas, jis privalo ne pasislėpti nuo praeities dabartyje, bet susitaikyti su praeitimi, imtis gydyti tas žaizdas, kurias dar galima išgydyti. Įvairios skolos, padaryta materialinė žala ar net nusikaltimai neretai tampa sunkia našta sveikstančiam žmogui. Kita vertus, drąsa prisiimti šią naštą yra būtina savivertės atstatymo prielaida.
Dar sunkiau prisiimti atsakomybę už dvasines, psichologines žaizdas artimiausiems žmonėms: sutuoktiniui, vaikams, tėvams, draugams. Deja, dažna situacija, kai priklausomas žmogus sveikimo pradžioje kuria nuostabias svajonių pilis, kaip viskas dabar gyvenime bus gerai, kokie nuostabūs bus santykiai su artimaisiais, tačiau šios svajonės netrukus įklimpsta realių santykių pelkėje.
Pirmiausia nepamirškime, kad priklausomybė yra visos šeimos liga, kuri pasireiškia santykių deformacijomis. Sveikstantis priklausomas žmogus, ypač jei ilgesnį laiką praleido reabilitacijoje, grįžęs stengiasi gyventi kitaip ir nustemba, kai aplinkiniai reaguoja ne taip, kaip tikėjosi. Dažniausiai priklausomi žmonės daugiausia skausmo sukelia būtent artimiesiems, ir tai veikia dabarties santykius. Labai norėtųsi, kad artimieji paprasčiausiai užmirštų, kas buvo, gyventų, tarsi gyvenimas prasidėtų tik dabar. Tačiau vien noro paprastai nepakanka. Reikia laiko užauginti pasitikėjimą iš naujo. Reikia labai daug kantrybės, nes iš tiesų aplinkiniai dažnai reaguoja nekonstruktyviai. Jie turi išmokti, kad sveikstanti asmenybė yra savarankiška, turinti savo poreikius ir norus. Neretai to mokytis jiems nesinori ir situacija komplikuojasi, tampa sudėtingu iššūkiu sveikstančiam žmogui. Kita vertus, kiekvienas iššūkis mus tikrina ir brandina.
Tikrai nėra gerai, jei priklausomas žmogus toliau tęsia su artimaisiais „budelio-aukos“ žaidimus ir gyvena graužiamas nuolatinio kaltės jausmo. Tačiau jis turi padaryti viską, kas nuo jo priklauso, idant susitaikytų su praeitimi. Svarbiausia – jis turi labai nuoširdžiai paprašyti atleidimo visų tų, kuriuos išdavė, įskaudino, sužeidė. Jis turi išpažinti, kad įsisąmonino savo kaltę ir nori judėti toliau, nebenešdamas jos ant kupros. Jei praeityje įskaudinti artimieji negali atleisti, dera drąsiai aiškintis, kas jiems trukdo patikėti atsiprašymo nuoširdumu, kokio patvirtinimo jiems reikia ir po kurio laiko vėl bandyti.
Šioje vietoje gali labai trukdyti puikybė, tačiau būtina prisiminti, kad atleidimas yra vieninteliai santykių vaistai. Jie reikalingi visiems santykių dalyviams. Gali būti, kad, kaip pasirodys, nuoskaudos, žaizdos yra per didelės ir santykiai taip ir liks aklavietėje. Tai sudėtingas išbandymas, tačiau visa tai geriau nei grįžti į manipuliuojančių, nesąžiningų santykių raizgalynę, kur daug nutylėjimų bei užslėpto pykčio.