Atsižvelgdami į mūsų klientų poreikius, kurie kyla dėl sudėtingų darbinių ir šeimos situacijų, noro neatskleisti savo tapatybės, atsisakymo dalyvauti projektų finansuojamose veiklose, bendruomenėje „Aš Esu“ sudaroma galimybė pradėti sveikimo nuo priklausomybių kelią taikant lankstesnes buvimo bendruomenėje sąlygas, t.y. būnant nepilną reabilitacijos laiką.

Programoms pagal individualius asmens poreikius finansavimo neturime, todėl pageidaujama 900 EUR auka (už gyvenimą bendruomenėje 1 mėnesį gaunant visas paslaugas).

Manome, kad sveikimo nuo priklausomybių kelią pradėti atsižvelgiant į kliento individualią situaciją yra prevenciškai tikslinga: jei žmogus supranta, kad jam reikia pagalbos tuomet, kai dar turi šeimą, darbą, karjeros ambicijas ir dalyvauja sociume, yra tikimybės, kad jam pavyks išvengti pačių skaidžiausių priklausomybės ligos sukeliamų pasekmių.

Siuntimo gydytojo psichiatro konsultacijai ir pažyma, kad nesergate TBC.

Arba siuntimo nukreipimas (popierinis variantas) į VA Caritas Priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu”, Šv. Stepono g. 37, Vilnius. Forma Nr. 027/a su diagnoze. Tinkami tik šie diagnozės kodai: F10.2, F11.2, F14.2, F15.2, F19.2 Siuntime turi būti nurodyta atvykstančio asmens gyvenamoji vieta.

DAIKTŲ SARAŠAS (ką reikia turėti)

Pasas arba tapatybės kortelė. Siuntimas pretenduojant į mokamą vietą neprivalomas. Gydytojo paskirti vaistai. Sąsiuviniai, rašikliai. Fizinė “Vilniečio kortelė” su papildytais talonėliais (kortele telefone naudotis negalima). Higienos reikmenys. Kambarinė avalynė arba šlepetės. Kava. Cigaretės (jei rūkote). Žadintuvas.

Šv. popiežius Jonas Paulius II

Pagrindinė priežastis, stumianti jaunimą ir suaugusiuosius į pražūtingą narkotikų patirtį, yra aiškių ir įtikinamų motyvų gyventi neturėjimas. Iš tiesų, kai nėra orientyrų, kai trūksta vertybių, kai esi įsitikinęs, jog niekas neturi prasmės, kad neverta gyventi, būties tragizmo ir nevilties jausmas gali sugundyti absurdo visatoje besiblaškančius žmones griebtis nepaprastos ir desperatiškos gudrybės.

Psichologai teigia, kad narkotikų fenomeno priežastis yra vienatvės ir nekomunikabilumo jausena, deja, slegianti visą šiuolaikinę triukšmingą ir bevardę visuomenę, netgi ir šeimą. Privalome pripažinti, kad artumo su Dievu, tikėjimo stygius skatina griebtis narkotikų, savo valia pradėti kelionę, iš kurios nebegrįžtama siekiant užsimiršti, nebesusivokti, išsisukti iš nepakeliamos padėties. Esama ir kito motyvo, kuris verčia ieškoti įvairiuose narkotikuose dirbtinio rojaus. Tai netobula visuomenės struktūra, kuri neteikia pasitenkinimo.

Narkomanija turi būti vertinama kaip nesėkmingo gyvenimo, savo vietos visuomenėje neradimo, baimės dėl ateities ir bėgimo į dirbtinį iliuzijų pasaulį, siekiant tai pamiršti, simptomas. Narkotikų rinkos ir vartojimo augimas rodo, kad gyvename pasaulyje, kuris stokoja vilties, kuris neturi stiprių žmogiškų bei dvasinių pamatų.

Pastovus ir pagrindinis narkotikų vartojimo motyvas yra moralinių vertybių ir asmens vidinės harmonijos stoka. Tam pagrindą sudaro nepakankamas auklėjimas, kai visuomenei ir šeimai nepavyksta perteikti vertybių. Neturintis vertybių narkomanas tampa „meilės ligoniu“. Ne tiek svarbūs patys narkotikai, kiek žmogiškumo, psichikos ir egzistenciniai klausimai, kuriais yra pagrįstas narkomano elgesys. Toksinės priklausomybės šaknys glūdi ne produktuose, o labiau juos vartojančioje asmenybėje. Narkomanija yra sunkios ligos ženklas. Narkotikus vartojantis žmogus šaukiasi pagalbos, jam reikia ne tik pripažinimo ir įvertinimo, bet ir meilės. Tad problema – ne narkotikai, bet dvasios liga, kuri stumia į narkotikus. Būtina pripažinti ryšį tarp piktnaudžiavimo narkotikais sukeltos mirties patologijos ir dvasinės patologijos, kuri skatina žmogų išsivaduoti iš savęs paties, ieškoti iliuzinių malonumų, bėgti nuo realybės ir netgi visiškai nebesuvokti savo asmeninės egzistencijos.

Prekeiviai narkotikais yra „mirties pardavėjai“. Narkomanai yra tartum gyvenimo keleiviai, ieškantys kažko, kuo galėtų tikėti ir gyventi; jie patenka į mirties pardavėjų rankas, o šie juos vilioja laisvės iliuzijomis bei melagingais laimės pažadais; tad tuos, kas jiems padeda, galima palyginti su geruoju samariečiu, rodančiu gailestį patekusiajam į plėšikų, mirties prekeivių rankas.

Negalima kalbėti nei apie laisvę svaigintis, nei apie narkotikų įteisinimą, nes žmogus neturi teisės sau kenkti, jis negali ir niekada neturi išsižadėti savojo orumo, kuris yra Dievo dovana. Deja, turime pripažinti ir tai, kad narkotikai negali būti įveikiami narkotikais. Narkotikų pakaitalai nėra pakankama terapija, jie tėra atsisakymo spręsti problemą užmaskavimas.

Kalbėdami apie narkomanijos įveikimo galimybes, turime išskirti tris kelius: prevenciją, kovą, reabilitaciją.

Pirmasis kelias pats svarbiausias, bet jis turi būti derinamas su deramu auklėjimu, atveriančiu tikrąją gyvenimo prasmę ir iškeliančiu į pirmąją vietą vertybes.

Svarbu įsisąmoninti, kad negalima kovoti prieš narkomanijos apraiškas, negalime veiksmingai gydyti bei reabilituoti narkotikų aukų nepuoselėdami žmogiškų meilės ir gyvenimo vertybių, nes vien jos gali mūsų egzistencijai suteikti prasmingos pilnatvės. Narkomanijos nenugalėsime vien sanitarinėmis ar teisinėmis intervencijomis, visų svarbiausia – kurti naujus žmonių santykius, kurie remtųsi dvasinėmis ir emocinėmis vertybėmis.

Bažnyčia tokioje situacijoje turi pasiūlyti meilės terapiją. Tačiau svarbiausia prevencija bendruomenei buvo ir išlieka šeima. Pasaulyje ir visuomenėje, kur gresia vis didesnis nuasmeninimas ir iš jo išplaukiantis vis didėjantis nužmogėjimas, kurio padariniai yra įvairios negatyvios bėgimo nuo visuomenės formos, – tarp jų svarbiausia piktnaudžiavimas narkotikais, – tik šeimoje sutelkta didžiulė jėga, galinti išgelbėti žmogų nuo nuasmeninimo.

Prevencija ir reabilitacija ypač svarbu, tačiau prieš narkomaniją turi būti kovojama ir teisinėmis priemonėmis, privalome sukurti tvirtą pasipriešinimo frontą, kuris, be kita ko, susektų bei įstatymų pagrindu persekiotų mirties prekeivius, taip pat ardytų moralinę bei socialinę suirutę sėjančius tinklus.

Vaiko narkomano tėvai niekada neturi pulti į neviltį, jie turi palaikyti su juo dialogą, reikšti jam savo meilę, užmegzti ryšius su struktūromis, galinčiomis padėti. Nuoširdus šeimos dėmesys yra didžiulė pagalba, palaikanti žmogų vidinėje kovoje dezintoksikacijos proceso metu.

Bažnyčios atsakas narkomanijai – vilties skelbimas ir pagalba, jai rūpi ne tik simptomai ir asmens elgsena, nes ji kreipiasi į pačią žmogaus širdį. Bažnyčia nepasitenkina vien noru išgydyti negalią, o siūlo rinktis gyvenimo kelią. Ypatingai svarbu vesti narkomanus į savo žmogiškojo orumo atradimą bei jo atgavimą, padėti jiems kaip aktyviems subjektams atgaivinti bei ugdyti savo asmeninius išteklius, kuriuos buvo nuslopinę narkotikai, o tai pasiekti įmanoma tik grąžinant pasitikėjimą savo valia, orientuota į tikrus ir kilnius idealus.

Stačiatikių metropolitas Antonijus iš Surožo

Daug metų dirbau gydytoju, taip pat ir psichiatrijos ligoninėje, skaičiau specialią literatūrą, giliau domėjausi, kas tai yra. Esu įsitikinęs, kad alkoholizmas, kaip ir narkomanija, tai – liga, organizmo pažeidimas. Su šia liga būtina grumtis dviem lygmenimis: viena vertus, stiprinti dvasią – dvasinį gyvenimą, kita vertus, gydyti kūną.

Jei žmogui sužeista koja, jūs, melsdamiesi už jo sveikatą, jam kartu rekomenduojate naudoti ramentus. Lygiai taip pat reikia naudoti medicinines ir psichologines priemones, grumiantis su alkoholizmu ir narkomanija. Tiesa, galiu pasakyti, kad tai – liga, kuri gali pavirsti nuodėme, jei į ją abejingai reaguotume ir sakytume: „Na, ir ką aš galiu padaryti?“ Mes viską labai lengvai paverčiame nuodėme. Kai mes tik sakome „nuodėmė“, pradedame atgailauti, raudoti prieš Dievą. Tačiau šiuo atveju kur kas svarbiau sakyti: „Gerai, galbūt tame yra ir nuodėminga pusė, tačiau yra ir fiziologinė, susijusi su liga.“ Ir būtent tai galiu bandyti spręsti. Nieko nedaryti – tai nuodėminga, su liga mes turime grumtis.

Taip pat aš tikiu, kad dėkingumas gali nuveikti daugiau nei atgailavimas. Žinojimas, kad esame Dievo mylimi tokie, kokie esame, gali mus įkvėpti labiau, nei raudojimas prieš Jį, kad esame blogi. Mano galva, nuodėmingumo akcentavimas, kai sergama alkoholizmo ar narkomanijos ligomis, labai menkai padeda.

Labai svarbu – kitų žmonių parama. Vakaruose, kur gyvenu, daug padeda savipagalbos grupės (anoniminiai alkoholikai ar anoniminiai narkomanai), kur ligoniai vienas kitą palaiko. Viešumoje žmogus nedrįsta, gėdijasi svarstyti savo ligos detales, problemas, su kuriomis susiduria, ir jis pradeda slėptis. Kai žmogus atsiduria tarp tokių, kaip ir jis, gali atvirai pasakyti: „Taip, aš geriu“ arba „Taip, aš vartoju narkotikus“. Jau vien tai, kad jis gali tai ištarti garsiai, suteikia jam galimybę stoti problemos akivaizdon ir gauti reikiamą pagalbą. Svarbu, jog savipagalbos grupėse jau yra tokių žmonių, kurie gali paliudyti savo pavyzdžiu žodžius: „Iš aš buvau alkoholio vergas, o dabar išsivadavau. Stengiuosi susidoroti su šia problema ir džiaugsiuosi matydamas, kad tai įmanoma.“ Kai tik žmogus pajunta viltį, jis įgauna papildomų jėgų.

Dar vienas svarbus dalykas, kurį visuomenė turi suprasti, kadangi tai liga, ligonių negalima atstumti. Aš pats jaučiau, kaip senstu ir su kiekvienais metais galiu nuveikti vis mažiau. Baiminausi, kad už tai būsiu smerkiamas ar net niekinamas. Tačiau taip neįvyko – priešingai, pradėjau sulaukti vis daugiau pagalbos, niekas nesipiktino, kad per liturgiją atsisėdu. Negalima niekinti žmogaus dėl jo ligos, Taip tik galima jį sunaikinti. Nes atstūmimas, panieka žudo viltį, kuri yra grįžimo į gyvenimą pamatas.

Kodėl žmogus paprastai geria? Idant pajustų, kad jis herojus, kad nėra vienas, norėdamas pabėgti nuo tikrovės. Pirmiausia turime parodyti, jog jis nėra vienas, niekada nėra vienas, kad jis visada jaustųsi sėdintis kad ir mažytėje, bangų blaškomoje valtelėje, bet ne išmestas už borto. Antra, turime padėti žmogui išskleisti jo nepakartojamą vidinį pasaulį. Susipažinkime su juo, pakalbėkime, palaikykime, pabandykime sudominti, pajusti, kas jį galėtų patraukti – tokia turėtų būti mūsų socialinė tarnystė. Ši tarnystė yra labai svarbi Bažnyčiai.

Andrius Navickas

Šv. popiežius Jonas Paulius II alkoholikus ir narkomanus yra pavadinęs „meilės ligoniais“, žmonėmis, kurių viduje siaučia meilės sausra. Toks apibūdinimas trikdo, ypač priklausomų žmonių artimuosius. Dažnai jie tokį apibūdinimą priima kaip priekaištą sau.

Taip pat nemažai daliai žmonių sunku susitaikyti su teiginiu, kad priklausomybė – tai liga. Žmogus, kuriam daug teko iškęsti gyvenant su priklausomu artimuoju, paprastai įsitikinęs, kad tai valios trūkumas, charakterio silpnybė, nevalyvumas ar net apsėdimas, bet tik ne liga. Juk „įprastas“ ligonis nori pasveikti ir nepyksta ant tų, kurie jam nori padėti. Na, o priklausomas žmogus, į alkoholį ar narkotikus įsikibęs abiem rankomis ir žodžiais bei neretai ir fiziniais veiksmais, smurtauja prieš kiekvieną, kuris ragina jį keistis. Paprastai nepadeda nei ašaros, nei maldavimai, nei grasinimai, nei kokio nors atlygio, jei tik priklausomas žmogus atsisakys savo bjauraus įpročio, pažadai.

Ar Pasaulinė sveikatos organizacija, paskelbusi, kad priklausomybė yra liga, o popiežius Jonas Paulius II dar pridėjęs, kad ji susijusi su meilės trūkumu, nepasidavė XX amžiaus antroje pusėje išpopuliarėjusiam politiniam korektiškumui, kuris tiesos sakymą pakeitė pataikaujančiu drungnu mandagumu, kai baiminamasi kritikuoti žmogų, nors tik tiesos sakymas, kad ir labai nemalonios, yra vienintelis būdas padėti žmogui pakilti iš ydų liūno?

Klausimas sudėtingas, nes iš tiesų galima nuslysti į kraštutinumą, kai bet kurie priklausomo žmogaus veiksmai pateisinami, nes tai – ligonis, neva negalįs už juos atsakyti. Kai sakome, kad kuris nors žmogus serga, mes apibūdiname dabartinę jo būklę, o ne tai, kodėl žmogus susirgo. Dauguma atvejų mes susergame, nes netausojome sveikatos, nesilaikėme sveiko gyvenimo būdo. Akivaizdu, kad ir priklausomas žmogus įklimpo į kvaišalų liūną, nes susižavėjo neteisingais atsakymais. Tai buvo klaida, kuri turi tragiškų padarinių, į juos nevalia numoti ranka. Todėl sveikstantis priklausomas žmogus privalo ne tik pripažinti, jog darė nederamus veiksmus, bet ir bandyti pagal galimybes prisiimti atsakomybę už padarytą žalą kitiems, atlyginti, kiek įmanoma, nuostolius.

Tačiau reikalauti, kad aktyvioje priklausomybės stadijoje esantis žmogus pradėtų atsakingai mąstyti ir elgtųsi kaip atsakinga asmenybė, tai tas pat, kas reikalauti, kad sulaužyta koja žmogus bėgtų krosą. Skirtumas tik tas, kad priklausomas žmogus nepripažįsta savo negalios ir lengvai pažada neišpildomus dalykus.

Kai sakome, kad priklausomas žmogus yra ligonis, pirmiausia norime pasakyti, kad jis yra praradęs galimybę kontroliuoti savo elgesį. Bent jau tam tikrose situacijose, o pastarųjų vis daugėja. Tai nesusiję su jo piktybiškumu, bet išskirtinai su smegenyse įvykusiais pokyčiais, kurie veikia jo elgesį.

Labai dažnai priklausomas žmogus tampa nevalyvas, ir yra pagunda jį moralizuoti, jog jis nenori susiimti. Tiesa ta, kad nevalyvumas šiuo atveju yra ne ligos priežastis, bet padarinys, kurį įmanoma pašalinti tik pradėjus gydyti ligą. Vienas iš svarbių tikslų, gydant priklausomybę, sugrąžinti į žmogaus gyvenimą elementarią tvarką, sugebėjimą planuotis, pasirūpinti būtinaisiais poreikiais.

Visa tai nereiškia, kad priklausomo žmogaus artimieji privalo tvarkyti šio ligonio nevalyvumo padarinius. Svarbu leisti jam šiuos padarinius išgyventi, nes tai vienas iš būdų, kuris gali padėti pripažinti savo ligą.

Pripažinus, kad priklausomybė yra liga, kyla klausimas – koks tai sutrikimas? Akivaizdu, kad jis paliečia visus žmogaus gyvenimo aspektus: dvasinį, psichologinį, fizinį, socialinį. Kas sutrinka visose srityse? Paradoksalu, bet būtent gebėjimas save mylėti.

Žmogus sveikai myli save, kai rūpinasi savo tikraisiais poreikiais. Priklausomas žmogus žudo savo kūną įvairiais nuodais. Alkoholis ir kiti narkotikai yra kūno prievartavimas. Tai tampa akivaizdu situacijoje, kai jau apie bet kokį „kaifą“ nėra kalbos, o svarbiausia – kaip nors nustumti nepakeliamai blogą savijautą. Dvasiniu lygmeniu, priklausomas žmogus maištauja prieš Dievą, nes pats bando tapti pasaulio centru ir totaliai kontroliuoti savo emocijas. Psichologiniu lygmeniu, priklausomas žmogus jaučia vis didesnę kaltę ir panieką sau. Jis vartoja ne iš meilės sau, bet iš neapykantos, nes nori save „patobulinti“. Socialiniu lygmeniu, priklausomas žmogus užsispyrusiai griauna savo santykius, reputaciją, iššvaisto socialinį kapitalą. Jis elgiasi tarsi būtų sau priešas. Tiesą pasakius, jis ir yra sau priešas.

Kodėl priklausomo žmogaus meilė sau sustreikavo? Ar dėl to kalti aplinkiniai? Beprasmiška ką nors kaltinti. Svarbu nuo klausimo „Kas kaltas?“ pereiti prie klausimo „Ką daryti?“ Tiesa, turime nepamiršti, kad priklausomybė yra tarsi virusas. Nebūna taip, kad jis plistų tik vieno žmogaus gyvenime, bet nepaliestų jo aplinkos. Todėl priklausomų asmenų artimiesiems visada siūloma konsultuotis su specialistais, kurie gali padėti kovoti su šiomis „bakterijomis“.

Svarbiausia sveikimo užduotis – meilės sau pelenuose atgaivinti bent žiežirbą, kuri ilgainiui gali virsti gydančiu meilės laužu. Sakoma, kad priklausomybė – tai lėtinė savižudybė. Sustabdyti ją gali tik įtikėjimas, kad yra dėl ko gyventi – atrastas meilės krislas. Būtent šia prasme ir sakoma, kad priklausomybė – tai meilės trūkumo liga ir sveikimas įmanomas tik kaip tos bauginančios tuštumos, kuri atsivėrė kiekvieno priklausomo žmogaus viduje, pildymas meile. Tiesa, nepainiokime egocentrizmo ir meilės sau. Priklausomas žmogus itin egocentriškas, tačiau tai yra meilės sau trūkumo, o ne pertekliaus apraiška. Tuo labiau, kad anapus šio egocentrizmo kaukės visada randame nykštuku virtusią savivertę.

Šiuo atveju ypač aktualūs palaimintojo vyskupo Jurgio Matulaičio žodžiai: „Blogį galima nugalėti gerumu.“ Neapykantą ištirpdo tik meilė. Buvimas šalia priklausomo žmogaus – proga praktikuoti šią tiesą. Tačiau tiesa ir tai – kitą mylėti galiu tiek, kiek sugebu mylėti save. Visi mes daugiau ar mažiau esame „meilės trūkumo“ ligoniai. Ši diagnozė tikrai ne nuosprendis, bet raginimas valytis nuo negyvenimo balasto. Esame panašesni į alkoholikus ir narkomanus nei norime sau pripažinti. Kita vertus, jei jie sugeba sveikti, tai mes neturime jokio pagrindo nuleisti rankų.